Sielą glostantys žodžiai
Sielą glostantys žodžiai
Japonai sako, kad vienas geras žodis praskaidrina tris žiemos mėnesius. Iš tiesų žodžių poveikis gali būti labai stiprus. Po malonių žodžių kartais pasijuntame labai laimingi, tokie žodžiai it geriausias prieskonis, kurio net mažiausias žiupsnelis keičia gyvenimo skonį. Ar pakankamai dažnai giriame vieni kitus? Ar patys jaučiamės pakankamai įvertinti?
Reikia ar nereikia girti?
Galbūt užuot ginčijęsi, kokiais žodžiais pagirti trikampę saulytę nupiešusį vaiką, ir kiekvieno, net nemalonaus, laiško pabaigoje rašę dirbtines padėkas, galėtume dažniau užsukti į laimės sodą. Nesate apie tokį girdėję? Labai gaila. Jis yra kiekvieno žmogaus širdyje. Kaip anksčiau, taip ir dabar kiekvienas žmogus nori būti mylimas, įvertintas ir girdėti kuo daugiau gerų žodžių. Ak, tiesa, jie dar turi būti nuoširdūs. „Bet už ką jį ar ją girti?“ – stebėsitės.
Vaikystėje šeimos narių esame išmokyti pastebėti ir išskirti tai, kas vyksta ne visai taip, kaip mums norėtųsi. O gerus dalykus – galbūt smulkmenas, iš kurių juk ir susideda gyvenimas, – įpratome laikyti savaime suprantamais ir nevertais dėmesio. Tarkim, jei vaikas neruoš pamokų, nesitvarkys ar per daug išdykaus, garsiai priekaištausime ir piktinsimės. Bet jei jis gerai elgsis mokykloje, paruoš pamokas ir ramiai žais konstruktoriumi, veikiausiai to net nepastebėsime – „juk taip ir turi būti!“ Tačiau vaikas nori būti pastebėtas.
Ar kada pagalvojote, kodėl vaikas tarsi negirdi, kai jam nuolat kartojame: „Kiek gali kūprintis! Na, išsitiesk!“ Bet pakanka kam nors pastebėti: „Oho, kaip gražiai elgiesi prie stalo! Nejau visą laiką sugebėsi išsėdėti taip tiesiai, kaip dabar?“ – ir įvyksta stebuklas: vaikas tiesiog pražysta ir it baleto šokėjas visą vakarą išbūna tiesus kaip styga…
Jei buvome pratinami prie kritikos
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas ir Ąžuolyno klinikos direktorius, psichiatras Raimundas Alekna sako, kad tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus reaguoja į tai, prie ko buvo pratinamas. Jei tėvai nekreipė dėmesio į teigiamą vaiko elgesį, bet audringai reaguodavo į jo klaidas, užaugęs žmogus vis „pasitikrins“, kiek jis yra „svarbus“, darydamas tai, už ką paprastai kritikuojama. Pagyrimas tokiam žmogui prilygsta kinų ar kitai nesuprantamai kalbai.
Įsivaizduokime, kad pagyrimą, pritarimą, padrąsinimą išgirstame kaskart, kai mums jie reikalingi. Juk pasiteirauti valandų galime visai nepažįstamo žmogaus. Tačiau juk taip pat jo galėtume paprašyti: „Sveiki, gal galėtumėte man pasakyti ką nors malonaus?“ Ir išgirstume, tarkim: „Na, tikrai gerai atrodote, norėčiau ir aš mokėti taip puikiai derinti drabužius! Ir dar man patinka jūsų akių spalva.“ Toks bendravimas atrodytų pernelyg keistas? Tad kodėl bent artimiausiems žmonėms negalėtume dažniau pasakyti, ką gero apie juos galvojame?
Kad mėgautųsi veiksmu
Pradėkime nuo vaikų: išmokyti pastebėti gerus, gražius dalykus jie augs laimingesni ir nebijos ta laime dalintis su kitais. „Būtina parodyti meilę vaikui tokiam, koks jis yra. Be reikalavimų ir sąlygų. Girkime žmogų už tai, koks jis yra, už tai, kad kažką veikdamas yra laimingas. Vartotojiška visuomenė norėtų, kad nuolat galvotume apie rezultatą, nes taip neva pelnytume daugiau pinigų. Bet laimė – ne rezultatas. Tai gerai supranta tie, kas sugeba mėgautis procesu (dažnai jie sako: „Mėgstu tai, ką darau“), o ne pasiektu rezultatu. Tai ir yra paslaptis – mėgaudamasis veiksmu, žmogus atsipalaiduos, nejus spaudimo ir visuomet gaus patį geriausią rezultatą“, – tikina psichiatras R. Alekna.
Galime išmokti
Gera žinia: jei esate nepratę girti savo vaiko, draugo, kolegos ar mylimojo, galite to išmokti. Stebuklingus pokyčius pastebėsite netrukus. Pasakykite, koks laimingas esate, kad vaikui vis geriau sekasi susitvarkyti kambarius. Padėkokite kolegai, kuris visuomet pasirūpina, kad kavos aparate būtų kavos. Pagirkite sutuoktinį, kuris paruošė vakarienę, ir todėl jūs turite laiko pažiūrėti filmą. Pamenate japonų išmintį, kuria pradėjome šį tekstą? Lietuvoje šaltų mėnesių daugiau nei trys. Tegul geri žodžiai nuskaidrina visus metus.
Parengė: Saulė Gradaitė