Savižudybė – ne problemos spendimas ir ne išeitis

Savižudybė – ne problemos spendimas ir ne išeitis

Savižudybės – skaudi socialinė problema. Jos skaudžiai paliečia visą visuomenę, o ypač nusižudžiusio žmogaus aplinką: šeimos narius, bendradarbius. Nors Lietuvoje pastaraisiais metais savižudybių skaičius mažėja ir problemų sprendimų ieškoma kreipiantis į psichologus, vis dėlto kasmet mūsų šalyje nusižudo per tūkstantį žmonių.

Psichoterapeutai sako, kad tai lemia daug veiksnių – priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, kitos priežastys. „Mes nesunkiai galime pastebėti, kad nusikaltimus įvykdo ir autoįvykius sukelia neblaivūs asmenys. Ranką prieš save pakelia taip pat dažniausiai neblaivūs ar pagiringi žmonės. Tačiau mes retai kalbame apie tai, kodėl žmogus vartoja alkoholį ir kad svaigiųjų medžiagų vartojimas yra nesėkminga savigyda. Juk jei žmogus gerai jaučiasi, jis neturi potraukio jokioms stimuliuojančioms ar slopinančioms medžiagoms. Jei atsikėlęs iš ryto jautiesi žvalus, tu negeri kavos, jeigu vakare nesunkiai užmiegi, nevartoji raminamųjų vaistų. Taip pat mes dažnai akcentuojame alkoholį, narkotikus, bet nutylime apie kitas medžiagas, net ir tas, kurias skiria gydytojai, pvz., raminamuosius vaistus. Jie irgi sukelia priklausomybę, mažina dėmesio koncentraciją“, – sako „Ąžuolyno klinikos“ įkūrėjas ir vadovas psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Apsvaigęs žmogus, kuris sukelia eismo įvykį ar padaro kitą nusikaltimą, sužaloja ne tik save, bet ir kitus. Todėl, pasak psichoterapeuto, gydydami priklausomybes, turėtume ir geresnę situaciją savižudybių, ir kelių eismo srityse. Visa tai taip pat lemia bendrą kriminogeninę šalies situaciją: žmonės yra nužudomi apsvaigus, būnant ūmios emocinės būklės ir pan.

„Kai atkreipsime dėmesį į tai, jog žmogus privalo laiku kreiptis pagalbos dėl blogos savijautos, nuotaikos kaitos, miego sutrikimų, tuomet problemų sumažės. Žmogus, sulaukęs adekvačios pagalbos, nebeužsiims savigyda, kuri yra labai apgaulinga, mat būsena pagerėja tik pradžioje, o vėliau situacija tik blogėja“, – teigia psichoterapeutas.

Žmogus, matydamas, kad situacija nesitaiso, vienas sąmoningai, kitas pasąmoningai pradeda galvoti apie gyvenimo pabaigą, jo nutraukimą. Tokios būsenos, kaip besaikis svaiginamųjų medžiagų vartojimas ar agresyvumas keliuose, namuose, vėlimasis į konfliktus, specialistų yra apibūdinimas kaip paslėptas noras nusižudyti. „Tai yra paslėptos suicidinės tendencijos ir toks žmogus specialistų vertinamas kaip turintis sunkių psichikos sutrikimų, jau net nebe psichologinių problemų. Paprastai žmonės, turintys psichologinių problemų, turi ir problemų darbe bei socialinėje aplinkoje. Kilus klausimui „Būti ar nebūti?“, akivaizdu, kad žmogaus psichika yra sutrikusi“, – sako specialistas.

Dažnai žmogus tokiais atvejais sako, kad blogiau jau nebebus, geriau mirti, nes nebeįmanoma pakelti problemų. Tačiau tokie teiginiai, pasak specialisto, yra absurdiški, nes nieko nėra blogiau, nei noras nusižudyti. Kol esi gyvas, viskas yra išsprendžiama. Net sunkiai sergantys žmonės išgyja ir džiaugiasi gyvenimu. Todėl visuomet reikia ieškoti pagalbos. Ne tik savo šeimoje, bet ir kreipiantis į specialistus.

Parengė: Raimundas Alekna