Nematomi randai: 5 faktai, kuriuos turi žinoti suaugę alkoholikų vaikai

 

Kai susižeidžiame – likęs randas primena tai, ką patyrėme. Jei būdami vaikais augame šalia tų, kurie priklausomi nuo alkoholio – turime daugybę nematomų randų: ir širdyje, ir psichikoje. Galbūt svarstote, kodėl nenutraukiate toksiškų santykių arba apskritai nesiseka užmegzti artimą ryšį. Gal nemokate pasakyti „ne” ir visą laiką kažką „gelbėjate”, užuot pasirūpinę savimi? Gal negalite pasitikėti kitais ir abejojate savo vertingumu? Nematomi randai slepiasi giliai pasąmonėje, todėl žmonės išoriškai gali atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, tuo tarpu viduje jie dažnai grumiasi su kaltės jausmu, nepasitikėjimu, baime būti atstumtiems. Kartu su Vilniaus „Ąžuolyno” klinikos įkūrėju, psichiatru-psichoterapeutu Raimundu Alekna apžvelkime kelis dažniausiai pasitaikančius elgesio modelius ar įsitikinimus, kurie trukdo gyventi suaugusiems alkoholikų vaikams, ir kaip galėtume juos pakeisti.

1. Savęs nuvertinimas ir nepilnavertiškumo jausmas

Alkoholikų šeimose vaikų poreikiai dažnai būna ignoruojami, o dėmesys nukreiptas į tėvų problemas. Dėl to vaikai užauga galvodami, kad jų jausmai nėra svarbūs. Suaugę jie gali nuolat jaustis nepakankamai geri ir neverti meilės, net jei aplinkybės pasikeitė. Nors iš išorės suaugę alkoholikų vaikai gali atrodyti pakankamai nepriklausomi, daugelis jų kenčia nuo stiprios baimės būti palikti. Dėl to jie dažnai lieka toksiškuose santykiuose ar per ilgai toleruoja netinkamą elgesį, kad tik išvengtų vienatvės ar atstūmimo.

 

Ką daryti? Psichoterapija ar savęs pažinimo praktikos, pavyzdžiui – kognityvinė elgesio terapija, padeda keisti neigiamus įsitikinimus apie save. Žmogus išmoksta pastebėti ir pripažinti savo vertę, o kai savivertė yra pakankama, pagerėja ir asmeniniai ar darbo santykiai.

2. Emocinis nejautrumas ir sunkumai atpažįstant jausmus

Suaugę alkoholikų vaikai dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant ir įvardijant savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama aleksitimija. Kadangi tėvai dažnai nepajėgdavo patenkinti vaikų emocinių poreikių, vaikai priprato slopinti savo jausmus ir ignoruoti, kas vyksta jų viduje. Tai gali lemti problemas su emocine savireguliacija suaugus.

 

Mokslinis faktas: Tyrimai rodo, kad žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, padidėja smegenų srities – migdolinės liaukos – jautrumas stresui. Dėl to jų kūnai įpratę nuolat būti „pavojaus režime“ ir jiems sunkiau atsipalaiduoti. Įvairios atpalaidavimo technikos ir psichoterapija gali ženkliai sumažinti nerimo ir streso lygį.

 

3. Pasitikėjimo stoka

Jei tėvai priklausomi nuo alkoholio, vaikai jaučiasi nesaugiai, jiems trūksta pastovumo ir nuspėjamumo, mat tokių tėvų elgesys gali per akimirką pasikeisti nuo švelnumo iki pykčio ar agresijos priepuolio. Užaugę tokie vaikai mano, kad negalima pasitikėti nei žmonėmis, nei santykiais. Dėl chaotiškų vaikystės patirčių, užaugę alkoholikų vaikai dažnai atsiduria dviejose kraštutinėse situacijose: arba per daug prisiriša prie kitų, bijodami būti palikti, arba visiškai atsiriboja nuo emocijų ir santykių. Šis „viskas arba nieko“ modelis trukdo sukurti subalansuotus, artimus santykius.

 

Mokslinis faktas: Psichologų atliktos studijos atskleidžia, kad suaugusieji, vaikystėje patyrę ilgalaikį nestabilumą, dažniau renkasi vadinamąsias „savigynos“ strategijas santykiuose – pavyzdžiui, nutolimą ar nuolatinę kontrolę.

 

Išeitis: Vadinamosios „Mindfulness” arba sąmoningo buvimo praktikos gali padėti atpažinti emocijas ir nereaguoti impulsyviai. Taip pat naudinga lankyti psichoterapiją, kuri padės pakeisti neteisingus įsitikinimus ir pamažu išmokti kurti sveikus santykius, leidžiant sau būti pažeidžiamu saugioje aplinkoje.

4. Sunkumai sakant „ne“ ir asmeninių ribų nustatymas

Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų turi problemų nustatydami sveikas ribas. Augdami chaose, jie išmoksta daryti viską, kad išvengtų konfliktų – dažnai tenkindami kitų poreikius, net jei tai kenkia jų pačių gerovei. Tokie elgesio modeliai, kaip siekis įtikti ar nuolat laukti pritarimo, trukdo – atsiranda sunkumų kuriant pasitikėjimu grįstus santykius ir tvarkantis su nerimu.

 

Sprendimas: Reikia išmokti pasakyti „ne“ be kaltės jausmo. Rekomenduojama pradėti nuo mažų žingsnių – pavyzdžiui, aiškiai pasakyti, kai kas nors prašo per daug. Lankant psichoterapiją, galima išmokti nustatyti ir stiprinti asmenines ribas.

 

5. „Gelbėtojo“ vaidmuo ir perdėta empatija

Dažnai suaugę alkoholikų vaikai tampa nuolat besistengiančiais „gelbėtojais“. Jie mano, kad jų pareiga yra rūpintis kitų žmonių problemomis, tuo tarpu savo pačių jausmų ir poreikių jie nelaiko reikšmingais. Nors empatija yra vertinga savybė, perdėtas rūpinimasis kitais gali išsekinti ir trukdyti pasirūpinti savo gyvenimu.

 

Ką daryti? Svarbu atpažinti, kada pagalba tampa žalinga, ir mokytis palaikyti kitus neperžengiant savo ribų. Savitarpio paramos grupės ar individuali psichoterapija padeda suprasti, kad rūpintis savimi nėra savanaudiškumas, o būtina sąlyga sveikiems santykiams.

 

Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali, tačiau visos turi vieną bendrą bruožą – nematomus randus, kuriuos užaugę alkoholikų vaikai nešiojasi su savimi. Supratimas apie tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia jėgų keistis ir kurti sveikesnį bei laimingesnį gyvenimą. Prisiminkite: jūs nesate vieni. Pagalbos prašymas yra drąsos ženklas, o ne silpnumas.

 

 

 

 

 

 

Autorė: Saulė Gradaitė