Melas terapijoje – kur kas daugiau

– Kaip jautiesi? – klausia psichoterapeutas.
– Visai gerai, – atsako klientas.

Tai vienas dažniausių atsakymų į šį klausimą psichoterapeuto kabinete. Neretai klientai pripažįsta nemėgstantys klausimo „kaip jautiesi“, nes „jaučia spaudimą atsakyti teigiamai“. Žinodami tai, galime paklausti dar kartą: „O kaip iš tiesų jautiesi?“ Tai nėra perdėtas įtarumas ar nepasitikėjimas klientu – veikiau rūpestis juo. Tai nebūtinai reiškia sąmoningą siekį apgauti ar manipuliuoti.

Šiame straipsnyje norime aptarti šio fenomeno priežastis ir kaip tai susiję su ankstyvosiomis vaikystės patirtimis. M. Blanchard ir B. A. Farber (2016) tyrime buvo apklausta 547 psichoterapijos klientai. 93 proc. respondentų nurodė, kad bent kartą buvo nesąžiningi su terapeutu ir net 72,6 proc. respondentų nurodė slėpę ar iškraipę bent vieną su terapija ar santykiu su terapeutu susijusį dalyką. Nuo Z. Freudo laikų yra laikomasi vienos bazinių psichoterapijos taisyklių: psichoterapeutas kviečia klientą, kad šis terapijoje būtų atviras ir sąžiningas, sakytų viską, ką galvoja. Čia klientui kyla dilema – ar turiu teisę į dalį savo vidinio pasaulio, kurios neprivalau atskleisti niekam – net terapeutui? Psichodinaminėje ir santykių psichoterapijoje vartojama „privačiojo aš“ (angl. private self) samprata. E. A. Williams yra sakęs, „kad kiekvienas iš mūsų turime savo šventą sodą, į kurį niekas, greičiausiai, niekada ir nebus pakviestas“.

Toliau straipsnyje norime aptarti, kokiu tikslu ir ką būtent klientai pameluoja ar nutyli, kaip tai siejasi su vaikystės patirtimis.

1. Apie terapijos eigą ir terapeutą

Tai viena iš dažniausiai nutylimų temų terapeuto kabinete. Dažniausiai klientai „meluodavo“, kad terapija jiems padeda, nors taip nebuvo; kad patiko ir padarė įtaką terapeuto įžvalga ar komentaras, nors taip nebuvo; suprato terapeuto įžvalgą, nors jos nesuprato; norėjo nutraukti terapiją, bet to nepasakė; nutylėdavo nepasitenkinimą terapeutu. Pavyzdžiui, terapeutas gali paklausti: „Kas Jums šiandien buvo naudinga?“, o klientas atsakyti, kad kuri nors terapeuto įžvalga sukėlė klientui „aha“ momentą, tačiau taip iš tiesų nebuvo. Ir čia slypi kliento gyvenimo scenarijus, kurį jis parašė dar būdamas vaikas, bendraudamas su mama ar tėčiu.
Teigiamas kliento atsakymas terapeutui kartais gali būti ne nuoširdus jo patirties atspindys, o bandymas išsaugoti ryšį. Jei vaikystėje atviras jausmų ar minčių išsakymas buvo sutinkamas atstūmimu, žmogus gali išmokti prisitaikyti prie kitų lūkesčių. Todėl ir terapijoje klientas kartais sako tai, ką, jo manymu, terapeutas nori išgirsti. Už tokio elgesio, vadinamo pataikavimu, gali slypėti baimė būti atstumtam ir stiprus poreikis jaustis priimtam.

 

2. Seksualumas ir seksualiniai jausmai

Seksualumas, lytiniai santykiai ir lytinė tapatybė – ypač jautrios temos. Dažniausiai „pameluojama“ arba nutylima – apie lytinę orientaciją, lytinius santykius ir seksualinį elgesį bei seksualines fantazijas, patiriamus seksualinius sunkumus, romantinį ar seksualinį susidomėjimą terapeutu. Savo straipsnyje autoriai pateikia terapiją lankančios klientės išgyvenimus: „Niekada jam nepasakojau, kaip stipriai pirmuosius kelerius terapijos metus buvau juo susižavėjusi. Manau, jis tai žinojo, bet mes apie tai niekada nekalbėjome. Man buvo skaudu, tarp sesijų jo ilgėdavausi ir nuolat apie jį galvodavau. Netgi išsiaiškinau, kur jis gyvena, ir kartais pravažiuodavau pro jo namus, tikėdamasi jį pamatyti… Bijojau, kad jis nustos mane konsultuoti“. Šiame kontekste norime atkreipti dėmesį, kad klientė siekia ne tiek pameluoti, kiek apsaugoti jai brangų santykį. Galima manyti, kad tai susiję su anksti susiformavusiu įsitikinimu: „Jei pasakysiu, ką iš tiesų jaučiu, mane atstums“.

 

3. Kaip iš tiesų blogai jaučiuosi

B. A. Farberio aprašytame tyrime net 54 proc. apklaustųjų nurodė bent kartą slėpę ar iškraipę informaciją apie tai, kaip blogai iš tiesų jaučiasi. Kaip ir anksčiau aptartais nutylėjimo atvejais, atviros tiesos nesakymas turi gilias šaknis asmens gyvenimo patirtyse. Dažniausiai klientai bijo būti našta psichoterapeutui, baiminasi gėdos jausmo, dažnai bijo nuvilti terapeutą, bijo būti hospitalizuoti. Taigi klausimas „Kaip tu šiandien jautiesi?“ tampa pakankamai nelengvas klientui.

 

4. Mintys apie savižudybę

Hahn ir Marks (1996) tyrime nustatyta, kad net 97 proc. apklaustųjų palankiai arba neutraliai vertino galimybę terapijos pradžioje aptarti ankstesnius bandymus nusižudyti. Tačiau tik pusė respondentų, kurie anksčiau buvo bandę nusižudyti, apie tai papasakojo per pirmąjį susitikimą su terapeutu.
Šie rezultatai atskleidžia svarbų prieštaravimą: žmogus gali neprieštarauti pokalbiui apie savižudybę, tačiau pats nedrįsti atskleisti savo skaudžių patirčių.
Galiu tik įsivaizduoti, kokia tai sudėtinga ir prieštaringa būsena, kai jautiesi įstrigęs, beviltiškas, trokšti su kuo nors pasikalbėti, tačiau kartu bijai būti nesuprastas, atstumtas ar nuvilti terapeutą. Gali kilti ir baimė dėl galimų pasekmių – kad, įvertinus grėsmę saugumui, prireiks įtraukti kitus specialistus ar organizuoti skubią pagalbą.
O gal žmogaus ankstesnėje patirtyje buvo daug situacijų, kai artimieji juo netikėjo, abejojo jo išgyvenimais ar juos nuvertino? Tuomet atsiverti terapeutui gali būti ypač sunku – baiminantis, kad ir šį kartą jo skausmu bus suabejota arba jis bus palaikytas tiesiog dėmesio siekimu.

 

5. Priklausomybės

B. A. Farberio (2020) tyrime nustatyta, kad 29 proc. apklaustų psichoterapijos klientų bent kartą nebuvo sąžiningi su terapeutu kalbėdami apie alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.
Pavyzdžiui, terapeutui siekiant išsiaiškinti suvartojamo alkoholio kiekį, klientas gali atsakyti: „Na, kelis bokalus“, nors iš tiesų alkoholį vartoja kas vakarą. Už tokio atsakymo dažnai slypi gėda, kaltė ir baimė būti pasmerktam ar atstumtam. Žmogus gali nerimauti, kad terapeutas jį pasmerks, pakeis požiūrį į jį arba kad atvirumas turės nepageidaujamų pasekmių.

Situacija gali tapti dar sudėtingesnė, kai apie kliento alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą terapeutą informuoja artimieji. Nors jie gali siekti padėti, klientas tokį įsikišimą kartais išgyvena kaip kaltinimą ar pasitikėjimo juo stoką. Tuomet gali kilti noras gintis, neigti problemą ar atsiriboti, o tai apsunkina terapinį santykį ir gali paskatinti nutraukti terapiją.

Apibendrinant, transakcinės analizės psichoterapijos požiūriu, melas terapijoje – kur kas daugiau nei sąmoningas bandymas apgauti terapeutą. Už jo slypi senas žmogaus išmoktas būdas išsaugoti santykį, išvengti gėdos, bausmės, atstūmimo ar kito žmogaus meilės praradimo. Richard Erskine ragina kliento klausti, kokio santykio žmogus tuo metu siekia ir nuo kokios grėsmės ginasi, o Claude Steinerio požiūriu – kokias ankstyvas taisykles apie save ir kitus jis išmoko bei kokių „psichologinių prisilietimų“ tikisi arba bijo. Todėl, užuot klausus: „Kodėl Jūs meluojate?“, galime klausti: „Ką Jums šis nutylėjimas padeda išsaugoti?“

Autoriai

Gyd. psichiatrė, psichoterapeutė Loreta Aleknienė

Gyd. psichiatras Vytautas Alekna

Literatūra

1. Blanchard, M., & Farber, B. A. (2016). Lying in psychotherapy: Why and what clients don’t tell their therapist about therapy and their relationship. Counselling Psychology Quarterly, 29(1), 90–112. https://doi.org/10.1080/09515070.2015.1085365
2. Hahn, W. K., & Marks, L. I. (1996). Client receptiveness to the routine assessment of past suicide attempts. Professional Psychology: Research and Practice, 27(6), 592–594. https://doi.org/10.1037/0735-7028.27.6.592
3. Farber, B. A. (2020). Client deception about substance use: Research findings and a case study. Journal of Clinical Psychology, 76(2), 277–285. https://doi.org/10.1002/jclp.22894