Trys įpročiai, kurie dovanojo man laimę - gal suveiks ir jums?

Visiems žmonėms kartais pritrūksta laimės. Arba pinigų. Arba ir vieno, ir kito. Labas, aš esu Saulė. Daug metų rašau apie tai, kaip jaustis geriau, įveikti liūdesį, išgyventi nelaimingą meilę ar išlipti iš vidinės „duobės“, kurti gerus santykius, rasti laiko sau ar įveikti priklausomybę. Daugybė puikių psichologų ir psichoterapeutų patarimų, mokslinių tyrimų rezultatų ir aiškių receptų, ką daryti, kad ta laimė pagaliau ateitų – štai apie ką mano tekstai. Bet žinia – net geriausi gydytojai kartais suserga, o rašantys ar kalbantys apie laimę tikrovėje gali būti tiesiog… nelaimingi. Mano patirčių kuprinėje guli bent kelios nelaimingos meilės, nepasotinamas vienišumo jausmas, nepasitikėjimas savimi net tuomet, kai aplinkiniai kartojo, kokia esu sėkminga. Aš žinau, ką reiškia šypsotis dieną ir verkti naktį. Koks yra išdavystės ir neteisybės skonis. Pažįstamas jausmas, kad esi kupranugaris alpakų bandoje, begaliniai gyvenimo prasmės apmąstymai ir „geradarių“ pastebėjimai, jog aš pati viską pasirinkau – suprask, jei blogai jautiesi, kalta tik tu. Visko buvo tiek daug, kad nebespėdavau kvėpuoti – ir perkeltine, ir tiesiogine prasme, nes vieną naktį atsibudau nuo to, kad nebegalėjau įkvėpti. Tai buvo panikos ataka, bet man atrodė, kad mirštu. Tuo metu jau nebemokėjau užmigti anksčiau trečios valandos nakties, ryte sunkiai įsibėgėdavau, o neišgyventos emocijos „išlindo“ per sveikatos problemas: priaugau svorio, labai šaldavo rankos ir kojos, pradėjau dažniau sirgti. Atrodė, kad niekas niekada nepasikeis, tačiau… pasikeitė. Nesudėsiu visko į vieną pasakojimą, bet yra trys svarbiausi dalykai, kurie mano gyvenimą pakeitė neatpažįstamai. Jie tokie paprasti, kad kol neišbandysite, atrodys, jog tai negali būti TAIP veiksminga.

Aš įsimylėjau sportą, kurio visą gyvenimą nekenčiau. Dabar sportuoju penkiskart per savaitę. Jokie antidepresantai neveikė taip gerai!

Tūkstančius kartų girdėjau, kad fizinis aktyvumas padeda nugalėti blogą nuotaiką, bet vis tiek nejaučiau jokio noro strakalioti sporto salėje. Manęs neįtikino net moksliniai tyrimai, kurie aiškiai rodė, kad sportuojant, vadinamieji laimės hormonai – dopaminas ir seratoninas užkuria savotišką laimės elektrinę mūsų smegenyse ir gyvenimo džiaugsmo ten pasigamina tiek, kad nori nenori, geras jausmas išsivaikšto po visą kūną. Aš gi žinojau geriau. Kad neturiu laiko. Kad turiu daug darbo. Ir nemėgstu sporto. Pamenat, pradėjau šį pasakojimą nuo to, kad visiems žmonėms trūksta arba laimės, arba pinigų. Tai štai, pinigų tą vakarą, kai pirkau metinį sporto abonementą, aš turėjau labai nedaug. Bet kai ko viduje tikrai buvo pakankamai – aš supratau, kad man jau keturiasdešimt. Ir kad jei kasdien darysiu tą patį – nieko naujo gyvenime neįvyks. Ir kad bet koks pokytis kelia baimę ir norą pabėgti. Iš mano ketinimų juokėsi visi, kas mane pažįsta, bet aš degiau noru pabandyti ne tik rašyti apie laimę ar pokyčius. Aš norėjau pažiūrėti, kas bus, jei pati pasinaudosiu tais patarimais. Vaikyti, kodėl apie tai, kad veikia tai, ką veikiame nepagalvojau anksčiau??? Laimės elektrinė iš tiesų egzistuoja! Ji ne kažkur išorėje, ji – viduje. Eidama į sporto klubą nejučiom įsitikinu, kad aš myliu save, man rūpi mano sveikata ir kūnas. Pasirodo, meilė sau lyg koks glaistas gali užlyginti plyšius, kurie lieka, kai negauname pakankamai meilės ar pripažinimo iš aplinkinių. Kaip ir aš kažkada, galvojate, kad neturite laiko? Mes visi jo turime tiek pat – kuo daugiau veikiame, tuo daugiau ir spėjame. Ir geriausia dalis – jei mano galvoje ir vėl siautėja emocijų audra, aš žinau – treniruotėje įvyks didžiausias nuotaikos remontas. Kvėpuoju giliau, skaičiuoju su treneriu įkvėpimus ir iškvėpimus, stengiuosi įsiminti judesius ir… nebeturiu laiko galvoti apie tai, kas negerai. Apie tai, kad radau naujų draugų ir naujų tikslų nė nepasakosiu. Sekantis žingsnis – ketinu į darbą eiti pėsčiomis!

Dėkingumo meditacija arba kaip aš vėl išmokau miegoti.

Visi žino – neišsimiegojęs vaikas yra nelaimingas vaikas. Kodėl, tapę suaugusiais, baudžiame save miego trūkumu? Nekalbu apie atvejus, kai nemiga yra fiziologinė. Maniškė buvo išmokta. Visą dieną išgyvendama stresą, naktį maniau atsiimanti „savo“ laiką, kai niekam nieko iš manęs nereikia. Galiausiai dieną vaikščiodavau tarsi sapne, o užmigdžiusi vaikus „atsibusdavau“. Metai kiti tokio režimo ir be tabletės nebeužmigdavau visai. Visiškai netyčia gavau paklausyti audioknygos, kurioje be kitų dalykų buvo kalbama apie dėkingumą. Pagavau save, kad klausydama tų žodžių, bandau įsivaizduoti, už ką esu dėkinga ir tuo metu mano veide atsirado šypsena! Pajutau, kaip atsipalaiduoja veido raumenys. Nubėgau prie veidrodžio ir pakartojau tą veiksmą – dėkodama kitiems tarsi „nušvisdavau“ – iš veido dingo įtampa, žvilgsnis tapo švelnesnis, o vidus prisipildė kažkokio šilto, gero jausmo. Kai ilgai nejaučiame laimės – pykstame. Ant savęs, gyvenimo, aplinkinių. Pykstant labai sunku džiaugtis, o dar sunkiau – mylėti save tiek, kad leistume sau gerai pailsėti. Sumaniau, kad galiu pabandyti sudėti du dalykus į vieną – taip gimė mano dėkingumo meditacija. Prisiminiau, kaip viename psichoterapijos seanse gavau patarimą užsimerkti ir įsivaizduoti, kad esu saugiausioje ir maloniausioje sau vietoje. Mano atveju tai buvo vaikystės akimirka, kai gulėdama lovoje prieš miegą klausydavausi tėčio skaitomos knygos. Tad kelias minutes skiriu prisiminti, kaip tuo metu jaučiausi – saugi ir mylima. Kūnas turi puikią atmintį, tad jau tuomet gerai atsipalaiduoju. Pajutusi atėjusią ramybę, imu mintyse dėkoti: už tai, kad šiandien visi mylimi yra su manimi, už tai, kad esu sveika ir galiu eiti, kurti, bendrauti, patirti. Dėkoju vaikams, tėvams, vyrui ir visiems, kuriuos toje dienoje sutikau. Už tai, kad pas mus nėra karo. Baigiu visada tuo pačiu – dėkoju už tai, kad rytoj bus nauja diena, kuri yra tarsi švarus baltas lapas. Viskas, kas nepavyko šiandien, jau baigėsi, o rytoj bet ką galima pradėti iš pradžių.

Mažiau daiktų – daugiau patirčių ir laiko sau!

Kol aš visas jėgas ir laiką skyriau tobulai atlikti savo darbus, meilės sau nestokojantys mano draugai keliavo, buriavo, vakarieniavo naujuose restoranuose ar mokėsi floristikos paslapčių. Maniau, kad kai padarysiu svaiginančią karjerą – tikrai būsiu laiminga ir taip praėjo dvidešimt metų… Kol viename seminare užsikabinau už idėjos į savo kalendorių pirmiausiai suplanuoti laiką sau: ilgas atostogas, savaitgalių veiklas, kasdienius mažus malonumus (kad ir pagulėti kvapnioje vonioje ar užsukti į knygyną pavartyti naujų knygų), ir tik tada įsirašyti darbus. Atrodė gryna nesąmonė, juolab, kita rekomendacija buvo sumažinti numatomų padaryti darbų sąrašą iki trijų ar keturių svarbiausių, o likusius kelti į kitą dieną. Nauji įpročiai jau buvo tapę man smagiu iššūkiu, tad galiausiai daviau sau tris mėnesius tokiam gyvenimo būdui išbandyti. Sutapo, kad tuo metu dukra žiūrėjo serialą, kuriame žmonės atsikratydavo daugybės senų daiktų ir iškart jausdavosi laimingesni ir laisvesni! Sekančias kelias savaites vilkome lauk maišus metų metais nenaudotų daiktų ir nedėvimų drabužių. Namai prisipildė oro ir erdvės, o žvilgtelėjusi į kalendorių matau kas malonaus manęs laukia rytoj ir savaitgalį! Jaučiuosi it naujai gimusi, aplinkiniai irgi negaili komplimentų, kad „man kažkas nutiko“ ir „tapau daug laimingesnė“. Taip ir yra!

„Ąžuolyno“ klinikos vadovo, psichoterapeuto-psichiatro Raimundo Aleknos komentaras

Maži žingsniai – yra tiesiausias kelias į bet kokį tikslą. Bėda ta, kad dažnai galvojame dramatiškai: viskas arba nieko! Tokią absoliučios laimės idėją mums perša ir visą gyvenimą apraizgę socialiniai tinklai. Žiūrėdami į tobulai atrodančius gyvenimus nejučia imame lygintis ir pamirštame, kad nuotrauka tėra akimirka. Esu matęs vaizdą, kaip šeima gana smarkiai pykosi prie kalėdinės eglutės, tuomet trumpam nutilo, apsikabino, nusišypsojo į telefono kamerą, o po akimirkos kivirčą pratęsė. Iš tiesų, laimė nėra kažkokia galutinė stotelė, tai kelias, procesas, ir kuo daugiau mes gebame juo mėgautis, tuo dažniau mus aplanko džiaugsmo ir išsipildymo jausmas. Kalbant apie įpročius, visi žinome, kaip sunku atsikratyti blogų, bet ar pagalvojame, kad galime įgyti naujų, naudingų ir jie bus tiek pat stiprūs? Yra daug mažų, bet veiksmingų praktikų, kurias nesunkiai galime įsileisti į savo gyvenimą, o pokyčiai bus labai dideli. Kartais, kaip Saulės atveju, laimę išmokstame patirti patys, o kartais žmogus yra tiek prisirišęs prie savo neigiamų emocijų, kad be atviro pokalbio ir specialisto patarimų jam sunkiai sekasi išeiti iš užburto rato. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys veikia atvirkščiai: ne sėkmė atneša mums laimę, bet gebėjimas čia ir dabar patirti džiaugsmą lemia visokeriopą sėkmę.

Autorė Saulė Gradaitė