skip to Main Content

STRAIPSNIAI

Prie lošimo stalo – priklausomybės grėsmė

Azuolyno-klinika-straipsniai-pokeris-min

Priklausomybė nuo azartinių žaidimų, kaip ir bet kokia kita priklausomybė, sukelia žmogui daugybę problemų. Patologiniai lošėjai nepajėgūs susivaldyti, todėl per vieną vakarą jie gali pralošti tūkstančius eurų ir nesvarbu – ar tai savi, ar skolinti pinigai. Dėl to vėliau kyla įvairių socialinių problemų: lošėjas nebegali vykdyti savo įsipareigojimų šeimai, bankams, jis įklimpsta į skolas, tačiau lošia toliau, nes tikisi, kad jam vis tiek pavyks pagauti laimės paukštę už uodegos.

Psichoterapeutai sako, kad tai savęs apgaudinėjimas ir tokiems lošėjams reikia kuo greičiau kreiptis pagalbos. „Lošimo priklausomybė, kaip ir kitos priklausomybės, turi vieną bendrą blogybę: kai lošti pradeda žmogus, turintis priklausomybę nuo lošimų, jis praranda laiko kontrolę. Jis nebesupranta, kiek laiko lošia. Lygiai taip pat, kaip ir kitų priklausomybių atveju, jis patiria tam tikrų emocijų. Tos emocijos paprastai yra malonios“, – sako „Ąžuolyno klinikos“ įkūrėjas ir vadovas psichoterapeutas Raimundas Alekna.

O kur malonumas, ten ir noras, kad jis kuo ilgiau tęstųsi. Pastebėkite – visuose lošimo namuose nėra langų, nėra laikrodžių. Tai padaryta tam, kad žmogus nesiorientuotų laike. Jam nereikia eiti prie baro atsinešti gėrimo, jį atneša, jam nereikia rūpintis jokiais kitais dalykais. Sudarytos kuo palankesnės sąlygos lošėjui, kad šis neatsitrauktų nuo stalo ir tik loštų, loštų ir loštų.

„Kaip ir visų kitų priklausomybių atveju po to, kai viskas baigiasi, užvaldo kaltės jausmas: savigrauža ir depresija. Po tos savigraužos, depresijos viskas nurimsta, gyvenimas tarsi grįžta į visišką pusiausvyrą ir po kiek laiko vėl kyla noras daryti tai, kas tau suteikia malonumą“, – tikina psichoterapeutas.

Anot specialisto, didžiausia problema yra ta, kad žmogus, kuris lošia, negalvoja, jog jis pralošia. Jis visuomet galvoja, kad nori ir gali išlošti. Tačiau jei visi išloštų, tai lošimo namai tiesiog bankrutuotų. Todėl viltis išlošti yra tiesiog savęs apgaudinėjimas, įtikinėjimas, kad pavyks laimėti. Vis dėlto kuo ilgiau sėdi prie lošimo stalo, tuo daugiau praloši ir tuo giliau klimpsti į problemas.

„Žmonės, turintys tokią priklausomybę, paprastai gyvena ne realybėje, bet fantazijų, lūkesčių pasaulyje. Ir tai yra būdinga visoms priklausomybėms. Žinoma, lošimas yra blogas dar ir tuo, kad įtraukiami ir aplinkiniai žmonės, nes žmogus nepralošia savo pinigų. Jei jis sugeba kontroliuoti, kiek gali išleisti lošimams ir sustoti tokią sumą išleidęs, tuomet jis nėra traktuojamas kaip priklausomas. Priklausomas žmogus yra tas, kuris nekontroliuoja lošimo išlaidų, dažnai tuos pinigus skolinasi, ima iš savo artimųjų ar net vagia“, – sako R. Alekna.

Priklausomybės pasekmės yra skaudžios. Skaudžios ne tik priklausomam asmeniui, bet ir tiems, kurie patiki priklausomu lošėju. Tad kaip ir kiekvieną priklausomybę, taip ir šią reikia gydyti. Žmonės turi kreiptis kvalifikuotos pagalbos, kad pajėgtų suvaldyti lošimo aistrą.

Parengė: Raimundas Alekna

Back To Top