Darboholizmo spąstai – kaip išsilaisvinti ir pradėti gyventi

 

Tu svajoji, kad gyvenimas bus gražus. Tu juo būtinai pasimėgausi, kai pagaliau nutiks sėkmė – užsidirbsi tam išsvajotam tobulam gyvenimui. Galbūt tuo sėkmės olimpu taps paaukštinimas darbe arba pripažinimas, o gal sukaupsi pakankamai pinigų namui, automobiliui, vaikų mokslams ir kelionei aplink pasaulį. Visa tai bus kažkada, o šiandien, rytoj, savaitgalį tau reikia dirbti. Kuo daugiau. Nes tik daug dirbantys yra kažko verti, jų gyvenimas prasmingas, visi kiti yra „lūzeriai” ir tinginiai, važinėja sau atostogauti, švaisto laiką lipdydami vazonus, augindami gėles, lankydami visokias parodas ar koncertus, susitikdami su draugais. Visiška nesąmonė, jie tiesiog nežino, koks tavo gyvenimas bus gražus, kai dar kelis (keliolika, keliasdešimt) metų pasėdėsi darbe po dvylika valandų. Nesvarbu, kad ryte nesinori keltis, o naktį negali užmigti, nieko tokio, kad jau penkerius metus nešventei gimtadienio, o į vaikų šventes darželyje eina tavo mama, – sėkmė jau tuoj tuoj bus tavo rankose! Jei skaitydami šias eilutes atpažįstate save – sveikinu, jūs – darboholikas. Ir jus greičiau ištiks ne sėkmė, bet širdies smūgis arba perdegimas, – sako Vilniaus „Ąžuolyno” klinikos įkūrėjas, psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna.

 

Kas tas darboholikas?

Dažnai tai žmonės, turintys žemesnę savivertę. Jų pasąmonė kužda, kad jie neverti poilsio ar laimės – jie tiesiog nemyli savęs. Polinkis pasinerti į darbą tiek, kad asmeninio gyvenimo beveik nelieka, yra psichologinė problema arba neurotinis sutrikimas. Nuo darbštaus žmogaus darboholikas skiriasi nuolatiniu siekiu patirti sėkmę ir aplinkinių pritarimą. Darbas tokiam žmogui pakeičia santykius, pramogas, pomėgius, bendravimą – viską, nes tik pastoviai kažką veikdamas darboholikas jaučiasi vertingas (panašiai kaip rate bėganti voverė). Būna, kad žmogus turi ambicijų pasiekti gyvenime daugiau, tačiau dėl perdėtų lūkesčių, perfekcionizmo, tas „daugiau” niekuomet neatsitinka, žmogui nepakanka jokių pasiekimų, kad save pagirtų ir leistų sau ilsėtis. Norą dirbti geriau ilgainiui pakeičia noras dirbti kuo ilgiau, tarsi tai garantuotų sėkmę.

„Pasislėpti” darbe galima ir nuo nesėkmingo asmeninio gyvenimo. Namie tvyro įtampa, dažni barniai? Nesiklosto santykiai su paaugusiais vaikais? Nuvylė ar išdavė artimas žmogus? Darbas tokiu atveju tampa tarsi užuolaida, psichologiniu skydu, dengiančiu mus nuo neigiamų išgyvenimų. Kitaip tariant – darboholizmas yra socialiai priimtinas būdas pabėgti nuo savo problemų.

 

Ar tikrai aš dirbu per daug?

Kartais taip įprantame prie nuolatinio „veiksmo”, kad patys nesuprantame, kad peržengiame ribą ir darbui duodame daugiau, nei jis kada nors duos mums. Suprasti, ar dirbate per daug, padės šie klausimai:

 

• ar dažnai renkatės dirbti per pietus, kai kiti kolegos eina kažkur pietauti su draugais?
• Ar esate visada pasiruošęs dirbti savaitgalį, jei gavote tokį nurodymą ir net jei jo negavote?
• Ar patiriate baimę, kad nespėsite padaryti viską, ko iš jūsų prašoma, nors dirbate daugiau nei 40 valandų per savaitę?
• Ar rytais turite prisiversti išlipti iš lovos, gailitės, kad negalite likti joje visą dieną?
• Ar susitikęs/-usi su draugais neturite ką papasakoti, išskyrus su darbu susijusius įvykius ar pasiekimus?
• Ar jums „susuka pilvą” kaskart, kai vadovas svarsto, kam skirti naują užduotį?

 

Jei bent į du klausimus atsakėte teigiamai – greičiausiai, esate darboholikas. Ir jūsų niekas nenuskriaudė. Jūs pats renkatės atimti iš savęs tai, kas išties svarbu: gerą miegą, sportą, metų laikus, prasmingą laisvalaikį, pasivaikščiojimus, kokybiškus santykius su artimaisiais, laiką sau, sveikatą ir t.t.. Taip, įmonėje jus labai vertina. Galbūt esate vienas geriausių ir produktyviausių, o kaip su laime? Ar dažnai jaučiatės laimingas/-a? Ir ar žinote, kad beveik visi darboholikai anksčiau ar vėliau perdega – kenčia nuo nemigos, virškinimo sutrikimų, depresijos, apatijos. Visi šie simptomai veikia darbo kokybę, ir gali ateiti diena, kai jūs tiesiog nebegalėsite dirbti ir atsidursite psichoterapeuto, o gal ir psichiatro kabinete?

 

Ką daryti?

Suplanuoti laiką sau. Nusipirkite abonementą sporto klube ir susitarkite su treneriu tikslią valandą arba išsiųskite kvietimą trims draugams pavakaroti kavinėje, ir parašykite, kad jie jūsų lauktų, net jei vėliau bandysite atsikalbinėti, neva neturite laiko. Pradėkite lankyti jogą, chorą, keramiką ar savanoriauti. Darboholikai dažnai labai pareigingi žmonės, tad suplanuodami veiklas tam tikromis valandomis truputį apgausite save – jausite pareigą nueiti ten, kur pažadėjote. O jei rimčiau – tiesiog, patikėkite, kad jūs turite kasdien skirti 8 valandas sau. Na, gerai, pradžiai, bent tris keturias.

 

Ilsėtis. Nieko neveikimas yra ne mirtina nuodėmė, o puikus būdas, kai mūsų smegenys ir kūnas pasikrauna energijos dideliems darbams. Kai nuolat atimame iš savęs poilsį – išrašome sau kelialapį į ligas ir lėtinį nuovargį.

 

Valgyti sveikai ir linksmai. Gaminkite maistą namuose ir neškitės su savimi. Taip valgysite sveikiau, o gamindami patirsite geras emocijas. Neatsisakykite ir pietų su kolegomis – valanda sau leis gerai pailsėti, palaikyti gerus santykius. Atskleisiu paslaptį – joks žmogus nėra robotas, vienodai našiai dirbantis 8 ar 10 valandų kasdien. Darboholikų smegenys dažnai yra pervargusios ir ieško galimybės pailsėti, pavyzdžiui – „pakibdamos” socialiniuose tinkluose. Mmmm?

 

Gultis anksčiau, miegoti ilgiau

Moksliškai įrodyta, kad miegas yra vienas pagrindinių būdų perkrauti ne tik mūsų smegenis, visą nervų sistemą, bet ir ilgiau išlaikyti jaunystę. Ar jūsų ofise reikalingi amžinai pervargę darbuotojai, nervingai siurbčiojantys energetinius gėrimus? Jūsų kūnas nori ilsėtis. Užsidekite kvapnią žvakę, įsijunkite muziką, lai apšvietimas būna švelnus ir jaukus. Neatiduokite savęs telefonui – prisiminkite, kaip smagu rankose laikyti popierinę knygą ir pasinerti į jos pasaulį, siurbčiojant mėgiamą arbatą…

 

Atsipalaiduoti. Mano aplinkoje daug daugiau įspūdingų rezultatų pasiekė žmonės, kuriems pirmoje vietoje buvo jų pačių gyvenimas. Kodėl? Nes buvo motyvuoti atlikti darbą pakankamai gerai ir eiti gyventi savo gyvenimo, o perfekcionistai-darboholikai sekina save tobulindami kiekvieną žingsnį iki begalybės, pervargsta ir dažnai net sulaukę trokšto rezultato nejaučia pasitenkinimo.

 

Pagalvoti, kad darbas tėra… darbas. Smagu, jei dirbate savo svajonių darbą, tačiau joks darbas nėra mes. Tai, ką jūs mėgstate, ką renkatės, kas teikia jums tikrą džiaugsmą – tai yra apie jus. O darbas yra veikla, kuri teikia papildomą prasmę ir leidžia užsidirbti. Kitu atveju, gyvename tarsi sėdėtume greitajame traukinyje, už kurio lango vyksta gyvenimas, bet mes jame nedalyvaujame…

 

Išspręsti problemas

Jei darbe „slepiatės” nuo nevykusio asmeninio gyvenimo, elgiatės kaip katinas, kuris slepiasi po sofa negalvodamas apie kyšančią uodegą, kurią visi ją mato. Tai, kad gyvensite darbe niekaip nepagerins nei santykių, nei jūsų galimybės būti laimingu. Išeitis viena – atstatyti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Galbūt krizė santykius ištiko būtent dėl to, kad jiems neskyrėte pakankamai dėmesio ir laiko?

 

Nebeatidėlioti gyvenimo. Atiduodami darbui visą laiką ir energiją, elgiamės taip, lyg ketintume gyventi amžinai. Pastovus stresas, per mažai miego ir judėjimo – kartais tie, kurie ketino jau tuoj tuoj, po metų kitų pradėti gyventi, gydytojo kabinete netikėtai sužino, kad jų laikas beveik baigėsi. Tuomet sako, kad norėtų atsukti laiką ir gyventi visai kitaip – žaismingiau, šviesiau, gal kiek paprasčiau, bet gerokai laimingiau. O galbūt verta jau dabar?

 

 

 

 

Autorė Saulė Gradaitė