Netekties skausmas ir kaip išmokti su juo gyventi

 

Jeigu nebūtų mirties… mes niekada neverktume išėjusiųjų. Bet galbūt taip niekuomet ir nesuprastume, kokia svarbi diena yra šiandien, kai dar galime artimiems paskambinti, pasakyti, kad mylime, atsiprašyti ar pabūti kartu. Mirtis yra natūrali gyvenimo šioje žemėje pabaiga, tačiau ji siejasi su nežinomybe – nė vienas tiksliai nežinome, kas bus po to? Tai gąsdina, todėl esame linkę mintis apie mirtį padėti į tolimiausią „kampą“, kuo mažiau apie ją galvoti… Kol vieną dieną netenkame to, kas, rodos, buvo brangiausia. Kaip išgyventi netektį ir grįžti „į save“, pasakoja Vilniaus „Ąžuolyno“ klinikos įkūrėjas, psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna.

 

Mirtis ir netektis – viena skausmingiausių, didžiausią stresą keliančių gyvenimo patirčių. Tačiau gedėti amžinai nepavyks (o ir nerekomenduočiau) – vieną dieną teks paleisti mylimą žmogų, išmokti gyventi be jo. Kitu atveju rizikuojame įklimpti chroniškame gedėjime, kuris neretai baigiasi priklausomybėmis nuo alkoholio ar kitų medžiagų, įvairiais psichiniais sutrikimais, kurių gydymas užtrunka ilgus metus.

Jei jau šiandien pagalvotume apie tai, kad viskas, ką turime, yra laikina, jei priimtume laikinumo faktą kaip priežastį dar labiau branginti kasdienybę, džiaugtis mylimais šiandien, neatidedant žodžio „myliu“ rytojui, – išloštume labai daug. Pirma – netekę artimojo žinotume, kad visą laiką, kuris buvo skirtas mudviem būti kartu, praleidome taip, kad gailėtis neturime ko. Antras svarbus dalykas – suvokdami laikinumą, pratiname save prie minties, kad gyvenimas be netekčių neįmanomas. Ir kad apverkę išėjusįjį, galėsime sau leisti grįžti į įprastą gyvenimą, atrasti jame naują prasmę, naujas spalvas.

Patyrę artimojo mirtį visuomet jaučiame šoką. Aplink mus atsiveria tuštuma, gyvenimas per akimirką pasikeičia neatpažįstamai ir dar nežinome, kur jame yra mūsų pačių vieta. Kartais šalia tyliai yra ir savotiškas palengvėjimas – ypač, jei išėjusysis ilgai ir sunkiai sirgo, kankinosi. Tačiau bet kuriuo atveju, po artimojo mirties pereiname kelis psichologinius gedėjimo tarpsnius. Pirmoji gedėjimo fazė – neigimas. Mes tarsi negalime patikėti, kad tas, kurį taip mylėjome, mirė. Tikrovės nepripažinimas iš tiesų yra psichikos apsauga – tarsi mūsų siela šauktų: „aš negaliu iškart su tuo susitaikyti!“, o smegenys saugotų ja, kiek apgaudamos mus, kad gal iš tiesų mirtis nenutiko.

Po neigimo dažniausiai ateina pyktis – pykstame ant gyvenimo, ant mirusiojo, kodėl mus paliko, arba ant savęs už tai, kad galbūt nepakankamai skyrėme išėjusiam žmogui dėmesio ir pan.. Trečioji fazė – liūdesys. Žmogus verkia, svarsto, kas jo laukia gyvenant be artimojo, kurio neteko. Šiuo laikotarpiu dažnai susvyruoja mūsų savivertė, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Paskutinė gedėjimo fazė – vadinamosios derybos. Jos susijusios su noru išvengti realybės ir joje nutikusios netekties. Kartais žmonės tuo metu „derasi“ su Dievu arba nuolat galvoja, kas būtų, jei būtų: galbūt galėjau dažniau tą žmogų aplankyti ir pastebėčiau, kad streikuoja jo sveikata, arba galėjome jį vežti gydyti svetur, ir galbūt jis būtų pasveikęs. Tokios mintys veikia tarsi emocinė pagalvė – atitraukia mus nuo praradimo suvokimo ir duoda dar šiek tiek laiko apsiprasti su nauja tikrove.

Visuose šiuose etapuose gali pasireikšti depresija, todėl išties svarbu stengtis neužsidaryti nuo aplinkinių. O jei sunkiai gedi artimasis – nepalikti jo vieno.  Svarbu padėti gedinčiajam nutiesti tiltą tarp neigimo ir tikrovės, kad jam lengviau pavyktų priimti tai, kas įvyko.

 

 

Kaip kuo efektyviau padėti sau ar kitam?

 

Kalbėkite. Nelaikykite savyje jokių, net keisčiausių minčių ir jausmų. Jeigu šalia nėra žmogaus, kuriam galite išsikalbėti – būtinai kreipkitės į psichoterapeutą. Skausmą ir kitas gedulo emocijas būtina iškalbėti, kad galėtume sveikti ir grįžti į normalų gyvenimo ritmą.

Leiskite sau verkti tiek, kiek norisi. Ašaros yra tikras sielos dušas. Moksliškai nustatyta, kad tie, kurie leidžia sau išverkti susikaupusius jausmus, rečiau serga depresija, greičiau atsistato. Verkti netekus savo ryšio su svarbiu žmogumi yra visiškai normalu ir net sveika.

Jei jaučiate, kad santykio su mirusiuoju negalite užbaigti – gailitės, kad per mažai laiko praleidote kartu jam ar jai esant gyviems, kažko nepasakėte ar nepadarėte – būtinai imkitės veiksmų. Atsiprašyti to, kurio nebėra šioje žemėje, galima per maldą arba įprasminant kaltės jausmą – galite pasodinti medį arba nuveikti kažką tokio, kas būtų svarbu ir malonu išėjusiajam: paaukoti pinigų, pasiūlyti kažkam pagalbą, įgyvendinti kadaise girdėtą artimųjų norą ir t.t.

Nebijokite paprašyti pagalbos. Mūsų kultūroje vis dar gajus nenoras pripažinti, kad patys nesusitvarkome ir reikėtų aplinkinių paramos ar pagalbos. Būtinai pasakykite draugams, kaimynams, šeimos nariams, jei jie gali kažkuo padėti – galbūt kasdien paskambinti arba kurį laiką pasirūpinti augintiniais, o gal palydėti sutvarkyti su mirtimi susijusius dokumentus. Arba tiesiog, būti šalia.

Pasistenkite išveikti skausmą ir pasirūpinkite savimi. Kad išgyventumėte netektį, reikia daug jėgų. Neapleiskite savo sveikatos – reguliariai pavalgykite (kad ir nedaug), išsimiegokite. Kuo daugiau judėkite – moksliškai įrodyta, kai kūnas patiria krūvį – dėl išsiskiriančių hormonų lengviau pakeliame stresą. Patariama skausmą išbėgioti ar „išvaikščioti“ – kuo dažniau eikite greitu žingsniu, dar geriau, jei tai pavyktų daryti gamtoje. Labai gerai mūsų psichiką veikia vanduo, todėl tikrai padėsite sau plaukiodami baseine arba, jei šilta – bet kokiame vandens telkinyje. Neskirkite patys sau raminamųjų ar migdomųjų, jei tikrai patiriate sunkumų užmigdami, būtinai pasitarkite su gydytoju.

Paglostykite savo sielą. Mes negalime pakeisti to, kas buvo, bet galime pasikeisti patys taip, kad nekartotume savo klaidų. Jei jus kankina kaltės prieš mirusįjį jausmas – paimkite jo nuotrauką ir atvirai viską išsakykite. Jei esate tikintis – nueikite į bažnyčią, užpirkite mišias už mirusiojo sielą, pasikalbėkite su juo maldoje.

Duokite sau laiko. Neskubinkite savęs, bet kuriai žaizdai užgyti reikia laiko. Kad ir kaip banaliai beskambėtų – jis išties gydo. Labai padeda susikoncentravimas į paprastus, kasdienius darbus, veiklas, padedančias būti „čia ir dabar“. Maži dalykai: paruošti pietūs, palietos gėlės, išskalbta ir pervilkta patalynė, leis po truputį jaustis užtikrinčiau. Nepatariama iškart po netekties keisti būstą ar spręsti kitus didelius, esminius klausimus – jus dar veikia stiprios emocijos, todėl vėliau tam tikrų sprendimų galite gailėtis arba apims jausmas, kad negebate kažko įgyvendinti, nors iš tiesų, šiuo metu tai yra visiškai normalu.

Kai gedėjimas eina į pabaigą, mąstome ne: „viskas gerai, mano vyras (žmona, sūnus, dukra, mama ir t.t.) mirė“, bet „mano artimasis mirė, tačiau man viskas bus gerai“. Jei pagaunate savyje tokias mintis – vadinasi, sveikstate. Dažnai šiuo tikrovės priėmimo momentu keičiasi žmogaus vertybės, jis permąsto savo gyvenimą, ima labiau vertinti tuos žmones ir tą laiką, kurį šiandien dar turi, grįžta į įprastą gyvenimą. Tai nereiškia, kad nuo tos akimirkos visiškai nejausite netekties skausmo ar liūdesio – bus įvairių dienų, geresnių ir prastesnių, tačiau jau esate atsigręžęs į save ir savo poreikius.

Leiskite sau vėl gyventi. Būna, kad žmonės gėdijasi noro vėl gyventi įprastą gyvenimą, džiaugtis ar jaustis laimingais. Tarsi tai menkintų jų meilę išėjusiam žmogui. Tai netiesa. Kiekvienas sveikas gedėjimas baigiasi susitaikymu, todėl nėra nieko peiktino, jei eisite į kiną, užmegsite naujus santykius ar tiesiog jausite, kad prisitaikėte gyventi be to žmogaus.

 

 

Autorė Saulė Gradaitė