STRAIPSNIAI

Meno terapija, kaip psichoterapijos priemonė, padedanti sergantiems įvairiomis depresijos formomis pacientams, yra efektyvi. Tai liudija ir bendra pasaulinė meno terapijos patirtis, ir Ąžuolyno klinikoje trumpalaikės psichoterapijos formos vedami užsiėmimai.

Ekspresyvių menų terapijos (dailės, muzikos, judesio, dramos ir t. t.) suteikia galimybių patekti į kūrybinį procesą, kuris pats yra emocinės sveikatos ženklas ir savirealizacijos pasireiškimas. Kūrybos esmė yra tvėrimo procesas, kvietimas būti, egzistuoti.

Dažniausiai depresija sergantys pacientai skundžiasi prislėgta nuotaika, vienišumu, liūdesiu, apatija, nuovargiu, beviltiškumu. Valia ir problemų sprendimai tarsi paralyžiuoti, troškimai, gebėjimai užgniaužti, mąstymas klampus, sulėtintas. Pacientas jaučiasi sugniuždytas ir be ateities.

Tam, kad įvyktų bent iš dalies kūrybinis procesas, kuris pamažu budintų ir suteiktų galimybių pasijusti tvirtesniam viduje, būtinos sąlygos ir tam tikra paciento valia. Iškyla uždavinys ją pažadinti, sudaryti psichologiškai saugias sąlygas. Sąlygas, kuriose pacientas jaustųsi besąlygiškai priimtas, juo tikėtų, matytų daugiau galimybių, nei jis tuo laiku mato.

Pradžioje būtinas nors trumpalaikis atsipalaidavimas nuo sukausčiusių pacientą minčių, sumažinta vidinė kontrolė (dėl įgūdžių stokos, gyvenimo situacijos, charakterio ypatumų). Todėl nuteikimas, įvedimas į procesą tenka terapeutui. Tam talkina pokalbis, atsipalaidavimo pratimai, švelni meditacija, aiškinimas apie kūrybą, dailės priemones.

Meno terapijos technikos ir metodikos taikomos atsižvelgiant pacietų savijautą ir pasiruošimą terapijai. Tiriama, kaip palaipsniui pradeda atrasti ir skleisti savo ženklų sistemą, vaizdavimo būdus, pripranta prie dailės technikos priemonių, pajunta vienos technikos ypatumus lyginant su kita. Siekiama, kad patys pacientai taptų labiau pastabesni, atidesni savo pojūčiams, atkreiptų dėmesį, kuri technika tą dieną tinkamesnė individualiai, pagal savijautą, su kuria smagiau ir produktyviau dirbti, su kuo tądien jaučiasi artimesnis (ar su storu ryškiu dažų sluoksniu, ar aliejinėmis kreidelėmis, ar norisi dirbti monochroniškai, be spalvos).

Jei pavyksta atsipalaiduoti, patikėti procesu, jau dirbdamas pacientas patiria psichofiziologinių pokyčių organizme: pajunta dažnesnį širdies plakimą, paaštrėja regėjimas, užsimiršta, atitrūksta nuo savo minčių, nepajunta laiko, užmiršta savo neigiamus įpročius ar padaryti pertrauką. Visa tai liudija apie parasimpatinės nervų sistemos (atsakingos už maitinimąsi, patogumus, ramybę…) funkcijos sulėtėjimą ir apie simpatinės sistemos aktyvizaciją. Organizmas mobilizuojasi aktyvumui, kovai. Tačiau kūrybiniame procese jis patiria ne baimę ar susijaudinimą, bet daugiau džiaugsmą. Šis džiaugsmas – kaip emocija, atsiradusi iš nusiteikimo, kuris lydi ir augina pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis.

Pats kūrybinis procesas turi du polius. Vienas iš jų – tai atsipalaidavimo, laisvės pojūčio, vitališkasis, kitas – harmonijos, racionalios tvarkos. Todėl pacientai, pradėję ir įsitraukę į darbą, beveik visada patiria nusiraminimą ir atgimstančias emocijas.

Pacientai, atėję į užsiėmimą, nusiteikę geriau praleisti laiką, papramogauti, nugrimzdę į kūrybinį procesą, atranda jame žymiai daugiau, nei tikėjosi. Pajunta savo gyvybingumą, vidinį pajėgumą, gimsta susidomėjimas nauja patirtim ir pačiu rezultatu. Žinoma, visa tai vyksta palaipsniui, pacientams adaptuojantis klinikoje, ilsintis, derinant medikamentus.

Procese pacientas susitinka pats su savimi ir aplinka, su pažeistais santykiais. Juos vaizduodamas, vis plačiau ir giliau atskleidžia savo vidinį pasaulį. Tuomet labai svarbūs psichoterapiniai santykiai, per kuriuos pacientas dalijasi savo atradimais, džiaugsmais ir liūdesiu, savo išgyvenimais.

Terapinis poveikis užsitvirtina, jei pacientas pasijunta išgirstas, priimtas. Jis jau tada mažina atsitraukimą, saviizoliaciją. Skaudūs išgyvenimai, kuriuos jis atsivežė į kliniką, tampa ne tokie aštrūs… Mažėja vienišumo ir apleistumo jausmas.

Palaipsniui atsiranda galimybė sunkumus pamatyti kitaip, su kita emocija, be išankstinių nuostatų, transformuojant negatyvią energiją kūrybiškai. Tuomet mažėja kliūčių pasireikšti nuoširdumui ir dvasinei energijai, kuri dažnai depresinių pacientų būklėje yra „užmigdyta“.

Šis procesas sudaro sąlygas pacientui tapti vis sąmoningesniam, pamažu verti savo širdies šilumą, o tai ir yra didžiausias sveikatos ženklas.

Parengė: Vida Grigaliūnaitė-Plerpienė