skip to Main Content

Gero gruodžio receptas: patarimai, kaip nepervargti

Gero gruodžio receptas - patarimai, kaip nepervargti

Gero gruodžio receptas: patarimai, kaip nepervargti

Gruodis yra labiausiai „guminis“ mėnuo per visus metus. Jame turi tilpti visi neužbaigti metų darbai, dešimt (o gal ir daugiau) vakarėlių, šventiniai vaikų spektakliukai ir koncertai, dovanų pirkimas ir pakavimas (naktimis), imbierinių sausainių ir kalėdinių pyragų kepimas, antys, vištos ir kalakutai, besimaudantys spanguolių padažuose, o kur dar namų tvarkymas ir kiti nenumatyti dalykai. Jei spalio pabaigoje persukame laikrodį, tai gruodį jį norisi tiesiog sustabdyti. Psichologiškai šis laikas taip pat gana sunkus. Norisi tikėti stebuklais, grožėtis pasipuošusiu miestu ir plepėti su draugais, kita vertus, kaip niekada jaučiame vienatvę ir baimę, kad kažko nespėsime. Iš televizorių ir socialinių tinklų plūsta nesibaigiantis laimingų vaizdų srautas, verčiantis atsigręžti į besibaigiančius metus. O čia dažnai laukia nusivylimas, nes gyvenimas – ne akimirka iš instagramo, ir į galvą kažkodėl lenda visi metų praradimai, nesėkmės ir sunkumai. Geroji žinia – gruodis gali būti lengvas ir gražus. Ir šventės – linksmos ir be įtampos. Kaip? Pasakoja „Ąžuolyno“ klinikos įkūrėjas, psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna.

 

Neišsipildę lūkesčiai

 Pernai, kai laikrodis mušė dvyliką, mes visi galvojome norus, kūrėme planus – kokie bus ateinantys metai. Ir gruodis tradiciškai yra tarsi revizijos laikas. Matome, kad ir vėl metuose buvo visko: sunkumų, nusivylimų, pralaimėjimų, praradimų. Taip, žinoma, būta ir laimės akimirkų, bet esame linkę pamiršti gerus dalykus (tarsi jie būtų savaime suprantami), nuvertiname mažus džiaugsmus, kasdienius laimėjimus. Tai, kad esame gyvi ir sveiki apskritai atrodo natūralu. Nelaimingumo jausmas dar sustiprėja, kai lyginame save su kitais (arba dar blogiau – su socialinių tinklų kuriama realybe) – juk visada atrodo, kad kitiems sekasi lengviau ir geriau, jų soduose žolė žalesnė. Žibančios girliandos ir, rodos, nesibaigianti šventė dar labiau paryškina, kad ir vėl negavome to, ko norėjome, nesvarbu, ar tai būtų numesti kilogramai, ar aukštesnės pareigos, o gal geri santykiai šeimoje.

            Lūkesčiai – yra tie spąstai, į kuriuos taip dažnai patenkame, nes jie yra apie labai konkretų

rezultatą, kurį neva turime pasiekti ateityje. Pavyzdžiui: „jei numesiu 10 kilogramų ir dėvėsiu vakarėlyje tą suknelę, būsiu pastebėta ir laiminga“. Dėl lūkesčių tampame lyg akli – nebematome, ką siūlo gyvenimas, nenorime jokios kitos laimės, tik tai, ką esame iš anksto sau numatę. Netenkame laisvės  mėgautis spontaniškais, realiais dalykais: gražiu saulėlydžiu, gerai praleistu rytu ar nuveiktais darbais, nes viską suvokiame savo lūkesčių kontekste – kitaip tariant, kol vakarėlyje intensyviai ieškote potencialaus jaunikio, praleidžiate visas linksmybes. Verta prisiminti, kad ateitis nežinoma. Tikras gyvenimo džiaugsmas yra čia ir dabar – ne tai, ką sugalvojote galint nutikti, o tai, kas vyksta iš tiesų! Lūkesčiai vargina, nes yra panašūs į vaiduoklį, kurį vejamės. O vytis tai, ko nėra – išties vargina. Lūkesčius patariu pakeisti tikslais. Ne tais, kuriuos kas nors primeta, o realiais, pasiekiamais. Užsirašykite juos, o tuomet suplanuokite mažus žingsnius, kurie atvestų į norimą rezultatą. Lūkesčių atsisakymas nereiškia, kad negalite turėti ateities planų. Bet palikite sau ir laisvę priimti kitas likimo dovanas arba džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar, net jei gyvenimas atsisako eiti mūsų suplanuotu keliu.

 

Lengvai ir laimingai

 Būdami vaikai, ištisus metus laukėme švenčių – kas gi pasikeitė, kad lapkričio pabaiga ir gruodis tapo panašūs į maratoną su vis didėjančiu įtampos užtaisu? Amerikos mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad pagrindiniai švenčių streso ir nuovargio veiksniai yra šie: laiko ir pinigų trūkumas, spaudimas dovanoti ar gauti dovanas, baimė ko nors nespėti ir įtampa dėl to, kaip praleisime šventes – ką pasakys artimieji, ar vėl kils kivirčų prie stalo… Kad gruodis taptų lengvesnis, o šventės išties džiugintų, verta prisiminti kelis dalykus:

  • mažiau yra daugiau. Šventė yra nuotaika. Šventė nėra penki karšti patiekalai, blizgančios durų staktos ir tobulai supakuotų dovanų kalnas. Nereikia tobulumo – greičiausiai jo niekas nė nepastebės, o jūs būsite tiek išvargę, kad nepastebėsite pačios šventės. Kalendoriuje pasižymėkite kelias svarbiausias dienas: kada eisite pas kirpėją ar manikiūristę (užsirašykite jau šiandien), kurią dieną nuspręsite, ką vilkėsite ir išlyginsite tą drabužį. Dovanoms pakuoti puikiai tinka maišeliai. Jei matote, kad laiko per mažai – dalį vaišių įsigykite paruoštas arba pasidalinkite su artimaisiais, kas ką gamina – suneštines vaišės ir smagesnės, ir mažiau vargina.
  • Nuspręskite, kiek vakarėlių bus šiemet. Niekas taip neišsekina ir nesunaikina šventinės nuotaikos kaip penktos Kalėdos iš eilės. Nuspręskite, kurie vakarėliai išties džiugina, kitų mandagiai atsisakykite. Svarbu apie tai, kad nedalyvausite pranešti iš anksto. Ir jokios savigraužos.
  • Dovanos yra dėmesys. Niekur nėra parašyta, kad pusę atlyginimo privalote išleisti dovanoms. Apskritai, dovanų kalno idėją mums įpiršo prekybininkai. Kad būtų lengva ir smagu dovanoti, pažiūrėkite į šį procesą kūrybiškai! Galbūt galite išvirti čatnio ar uogienės, išpilstyti į mažus stiklainėlius ir dovanoti su gražiai užrašytais palinkėjimais? Apskritai, valgomos dovanos yra puiki idėja! Jei šeima didesnė, labai pasiteisina „dovanų šulinys“ – kiekvienas šeimos narys išsitraukia po žmogų, kuriam ruošia dovaną – jokio lėkimo, galvos skausmo dėl pinigų ir nuovargio.
  • Rūpinkitės savimi. Šiaip jau, rūpinimasis savimi turėti būti kasdienis įprotis, bet ypač tai svarbu per šventes. Taip, aš žinau, kad turite nebaigtų reikalų ir norėtųsi išbandyti naują šventinio kepsnio receptą. Bet tegul gruodį svarbiausiu dalyku tampa išsimiegoti. Miegas yra geriausias nemokamas būdas atstatyti organizmą, jis „perkrauna“ mūsų smegenis, stiprina imunitetą, gerina nuotaiką, subalansuoja hormonus. Kuo daugiau miego šį mėnesį sau dovanosite, tuo geresnės bus šventės!
  • Dėkingumas. Kasdienis dėkingumas labai gerai veikia psichinę sveikatą. Tyrimai parodė, kad tie, kurie susikoncentruoja (rašydami ar kalbėdami) į tai, už ką yra dėkingi, yra optimistiškesni ir jaučiasi geriau gyvenantys. Esame nuolatiniame bėgime, todėl aš patariu kasdien 15 minučių skirti dėkingumo dienoraščiui – kas vakarą užrašykite kad ir mažus dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Pamatysite, kaip tai pakeis jūsų nuotaiką.
  • Dalinkitės ir pasitikėkite. Kartais mes patys linkę užsikrauti sau papildomus darbus. Pavyzdžiui, jei jūs kepate antį ir pjaustote mišrainę, išsiurbti grindis gali vaikai, o papuošti eglutę – sutuoktinis, sesuo arba brolis? Arba galbūt dalį šventinio stalo patiekalų galite paruošti kartu su svečiais? Jūsų tikslas ne numirti iš nuovargio prie tobulo stalo, o pasitikti šventes lengvai ir su gera nuotaika.
  • Išmokite sakyti „ne“. Jei aukojate savo jausmus, kad prisitaikytumėte prie kitų žmonių poreikių, atėjo laikas nustatyti ribas. Sėdite darbe iki išnaktų, nes kolegę išleidote į vaiko spektaklį? Kepate tortą šventei su šeima, kur ir vėl jūsų klausinės, kada ištekėsite ir „padovanosite“ anūkų? Nenorite eiti į draugės darbo vakarėlį, bet ji sako, kad „kolegos nesupras“? Ei, atsibuskite! Šventė yra tuomet, kai visiems išties gera ir smagu! Nebūtina susipykti, tačiau aiškiai leiskite suprasti kitiems savo ribas ir nedarykite to, ko išties visai nenorite daryti!!!

 

Vienatvė

 Gali būti, kad švenčių maratono įkarštyje tyliai pasvajojate, kaip būtų gerai pabėgti ir šventes švęsti… su savimi. Bet įsivaizduokite, kaip iš tiesų jaustumėtės, jei šis noras staiga išsipildytų. Dingsta vaikai, kolegos, vyras ar žmona, tėvai, broliai ir sesės… Ant stalo guli skanėstai, tačiau dalintis jų nėra su kuo ir niekas neragina paragauti štai ano pyrago… Dalis žmonių šias šventes sutiks vieni. Kažkas neturi draugų. Kažkas palaidojo artimąjį ir tai pirmos šventės be jo. Kažkieno vaikai žadėjo grįžti iš užsienio, bet vakar parašė, kad nepavyks. Vienatvė visada yra sunki, bet šventės ją tarsi paryškina: atrodo, kad visi yra kartu su kažkuo, skuba ten, kur yra laukiami, o ir pjaustyti mišrainę sau vienam gali atrodyti visiškai beprasmiška. Jei šalia jūsų gyvena toks vienišas žmogus, pagalvokite, galbūt galite jį pakviesti bent valandėlei kitai prie Kūčių ar Kalėdų stalo? O jei esate tas, kuris dar nežino, su kuo šiemet dalinsis Kalėdomis ar Naujaisiais – gabūt pravers vienos britės patirtis. Žinodama, kad šventės ją liūdina, nes neturi artimųjų, ji suplanavo trisdešimties dienų iššūkį sau. Jo esmė – kasdien palepinti save, nuveikti kažką tokio, ką svajojote nuveikti visada! Pavyzdžiui: pirmadienį – keramikos pamoka, antradienį – savanorystė kačių prieglaudoje, kurią reikia papuošti šventėms. Trečiadienis – masažo diena, o ketvirtadienį užsirašote į floristikos paskaitą arba Kalėdinio vainiko dirbtuves! Penktadienis skirtas gėrimų degustacijai arba žygiams pėsčiomis (kiek daug dabar jų organizuojama!), šeštadienį važiuokite išgerti kavos į televizijos bokšto kavinę arba mėgstamiausią kepyklėlę (kad ir kitam mieste), o sekmadienį eikite į kiną! Svarbiausia – kuo daugiau naujų vietų ir įspūdžių (beje, viena mano bičiulė, taip sudalyvavo stalo žaidimų mėgėjų renginyje ir sutiko savo būsimą vyrą).

 

P.S. Geriausias lengvo gruodžio receptas yra negadinti sau nuotaikos, jei kažkas yra kitaip, nei jūs įsivaizdavote. Šeima, kuri užuot važiavusi į mišką šokti aplink eglutę ir čiuožinėti rogutėmis nori pasispraginti popkornų ir žiūrėti filmą ant sofos, nebūtinai tyčia gadina jums šventę. Neplanuokite per daug, negaminkite per daug ir nesistenkite per daug. Gerai išsimiegokite, priimkite viską, ką dovanoja šis gruodis ir paleiskite metus su vieninteliu pažadu – mylėti save dar labiau.

 

 

Autorė Saulė Gradaitė

Back To Top