Savivertė – kodėl jos trūksta ir kaip tai pakeisti?

 

Priimantis save ir mokantis savimi džiaugtis žmogus yra stiprybės ir įkvėpimo užtaisas, bet kodėl taip dažnai, užuot buvę savo geriausiu draugu, tampame didžiausiu priešu ar aršiausiu kritiku? Kodėl augindami vaikus, išlaikydami šeimą, prisitaikydami prie greičiau nei bet kada kintančio pasaulio ir kasdien įrodydami, kad esame nepakeičiami darbe ar namuose, vis dar jaučiamės nepakankamai geri? Neverti sėkmės, pagarbos ar norų išsipildymo? Kodėl vis laukiame savo vertės patvirtinimo iš aplinkinių, o jo negavę įtikime, kad čia mums kažkas negerai? Apie tai, iš kur atsiranda savivertė ir kur ji dingsta, pasakoja Vilniaus Ąžuolyno klinikos įkūrėjas, psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna.

 

Yra tokia teorija, kad esame penkių mums artimiausių žmonių „vidurkis”. Žmogaus savivertė formuojasi nuo ankstyvos vaikystės, vadinasi tie, kurie tuo metu yra arčiausiai: tėtis, mama, seneliai, auklėtojai ar mokytojai padeda mums (arba nepadeda) išmokti vertinti ir gerbti save. Jų požiūris ir į mus, ir į save pačius tampa pirmąja savivertės „mokykla”, kai suprantame, ar mus girdi, mato, ar esame vertinami tik už pasiekimus, ar tiesiog už tai, kad esame žmonės su savo poreikiais, pomėgiais ir ypatumais. Žinoma, nereikėtų visko suvesti tik į vaikystę – kiek mokame mylėti ir vertinti save iš dalies priklauso ir nuo įgimtos psichologinės sanklodos ir nuo aplinkybių, kuriose atsiduriame bei įvairių patirčių.

Nereikėtų manyti, kad savimi pasitiki tik sėkmingieji – net patys garsiausi pasaulio žmonės yra ne sykį pripažinę, kad dažnai abejoja savimi. Pavyzdžiui, mokslininkas fizikas Albertas Einšteinas, nors ir laikomas vienu didžiausių mokslo genijų, yra pasakęs: „Aš niekada nesijaučiau, kad esu kažkas ypatingo. Aš buvau tik atsitiktinumas.“ Tai rodo, kad net žmogus, kurio atradimai pakeitė pasaulį, galbūt, tikėjosi iš savęs daugiau. Arba net kelis „Oskaro” apdovanojimus gavęs Holivudo aktorius Tomas Hanksas – jis ne sykį prisipažino turėjęs savivertės problemų: „Aš niekada nesijaučiau vertas šlovės. Visada galvodavau, kad kažkas kitą dieną gali atskleisti, jog aš esu tiesiog eilinis žmogus, apgavikas.“

            Beje, įdomus faktas, kad aukšta savivertė nebūtinai yra raktas į sėkmę. To įrodymu galėtų būti 1989 m. atliktas aštuonių skirtingų šalių moksleivių matematinių sugebėjimų lyginamasis tyrimas. Amerikos moksleiviai matematiką mokėjo blogiausiai, o Korėjos mokiniai – geriausiai. Vis dėlto, paprašyti įvertinti save už matematines žinias, amerikiečiai sau skyrė aukščiausią vertinimą, o korėjiečiai – žemiausią. Taigi, savivertė buvo atvirkščiai proporcinga gebėjimams. Tuomet kas lemia, kad kai kurie žmonės save vertina itin gerai, o kiti – atvirkščiai?

 

Ką iš tikrųjų reiškia jaustis „gerai“?

Savivertė – tai gebėjimas jausti pagarbą ir pasitikėti savimi. Tačiau dažnai mes ją suprantame klaidingai – kaip vien tik „gerą savijautą“. Tačiau būtent gebėjimas priimti save visokį – klystantį, nemokantį, pavargusį, netobulą, ieškantį – ir yra kelias į aukštesnę savivertę. Galbūt iš Amerikos kultūros yra atėjusi nuostata, kad nuolat turime „gerai jaustis” ir tik tai yra laimė. Tai, kad patiriame įvairius jausmus, abejojame, liūdime, nesame patenkinti – nereiškia, kad nesame pakankami. Tai reiškia, kad esame skirtingi ir kad esame žmonės. Mūsų vertė nepriklauso nuo to, kiek pasiekėme, kiek žinome ar kaip mus vertina kiti. Ji yra tiesiogiai susijusi su mūsų gebėjimu mylėti ir priimti save tokius, kokie esame. Paprastai tariant, jei su savimi pradėsime elgtis kaip su bet kuriuo žmogumi, kuri mylime – labai greitai pajusime skirtumą. Užuot kritikavę – pagirsime, užuot barę už tinginystę – pasakysime, kad kiekvienam žmogui reikia poilsio ir t.t. Tai jus išlaisvins nuo savo paties ir aplinkinių lūkesčių, leis išgirsti, ko iš tiesų norite.

 

Ką daryti, kad pasitikėtume savo jėgomis ir nelauktume kitų pritarimo?

Kad jau šiandien pradėtume auginti savo atsparumo aplinkinių vertinimams raumenį ir žingsnis po žingsnio artėtume prie aukštesnės savivertės, padės šie įpročiai:

1. Priimti klaidas ir nesėkmes – klystame visi. Svarbu ne kaltinti save dėl klaidų, o mokytis iš jų. Toks požiūris sustiprins pasitikėjimą savimi, suprasime, kad nesėkmės nėra pasaulio pabaiga, o tik žingsnis link tobulėjimo.
2. Klausytis savo vidinio balso, o ne kitų nuomonės – nustokite lyginti save su kitais – tai tik sustiprina jausmą, kad jums kažko trūksta. Kiekvienas žmogus turi savo kelią ir tempą, kuriuo tuo keliu juda. Atkreipkite dėmesį į savo unikalumą. Padėkokite už tai, koks esate ir pagalvokite, ką tai suteikia? Galbūt nesate karjeristė, tačiau gebate išklausyti ir įkvėpti žmones, todėl jūsų kompaniją taip vertina draugai ir artimieji?
3. Dėmesys procesui, o ne rezultatui – jei vaikomės tik rezultatų ir tikslų (ypač tų, kuriuos mums iškelia aplinkiniai, o ne mes patys) – nusivylimas garantuotas. Nes laimė yra kelias, ji slypi procese, kuris mums įdomus ar malonus. Jei sutelkiame dėmesį į pačią kelionę tikslo link, kiekvienas žingsnis tampa vertingas, nepriklausomai nuo to, kur jis nuveda.
4. Dėkingumas – kartais mes pamirštame pasidžiaugti, nes atrodo, kad pasiekimai per maži, kad save galėtume pagirti ar sau padėkoti. Išmokime vertinti mažus dalykus, nes iš jų susideda tikra kasdienybės laimė. Išsiurbėte kilimą? Puiku! Paruošėte šeimai vakarienę – daugybė žmonių yra priversti valgyti pusfabrikačius arba neturi su kuo sėsti prie stalo. Šiandien visą dieną nesisekė? Nieko baisaus, rytojus gali būti puikus!
5. Investuoti į save – kai skiriame dėmesio ir pinigų savo poreikiams, iškart jaučiamės geriau, nes taip parodome, kad save vertiname. Tai gali būti sporto klubo abonementas, išsvajoti floristikos ar kalbų kursai, o gal mezgimo būrelis arba masažas? Kuo daugiau investuojame į savo asmeninį augimą (ir savo norų ar siekių įgyvendinimą), tuo tvirčiau jaučiamės kasdienybėje.
6. Laiku kreiptis pagalbos – kartais savęs nuvertinimo nuostatos tiek įsišaknyja, kad patiems jas „išrauti” gali atrodyti per sudėtinga. Savivertės trūkumu skundžiasi maždaug kas trečias psichoterapeutų pacientas, ir didžiajai daugumai jų pakanka psichoterapijos, kad pavyktų išmokti labiau save vertinti.

Atminkite, savivertė – tai vidinis balansas, o ne išorinis kieno nors pritarimas. Į meilę sau nėra vieno teisingo kelio, tačiau svarbiausia – nesistengti būti kažkuo kitu ir negalvoti, kad kiti yra geresni, neklysta ar žino geriau. Jūs esate verti. Be jokių „bet”.

 

 

Autorė: Saulė Gradaitė