8 mitai apie priklausomybes – ar taip meluoja ir jums?

 

Nepaleidžiate iš rankų telefono? Užkliūnate už kiekvieno išpardavimo? Nemiegate naktimis, nes žiūrite serialus? Vartojate alkoholį, bet kartojate, kad vos panorėję, galėtumėte nebegerti? Jums gresia pavojus. Apie tai, kaip laiku pastebėti pavojingus įpročius ir kokie mitai apie priklausomybes trukdo jų atsikratyti, pasakoja Vilniaus „Ąžuolyno” klinikos įkūrėjas, psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.

 

Kas yra priklausomybė

Priklausomybė – tai patologinis prisirišimas arba nesugebėjimas nustoti ką nors daryti, nors atliekami veiksmai kelia pavojų fizinei ir psichinei sveikatai, dažnai sugriauna ir socialinį žmogaus gyvenimą: atsiranda problemų darbe, santykiuose su artimaisiais, neretai išyra šeima. Dažniausiai minimos priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ir žaidimų, tačiau greitas gyvenimo tempas, technologinis progresas ir kiti laikmečio veiksniai lėmė, kad priklausomybių padaugėjo. Stresas, neišsimiegojimas, gyvo bendravimo stoka, nuolatinis lyginimasis su kitų gyvenimais tarsi verčia ieškoti atsvaros – daugiau pirkti (priklausomybė nuo malonumo, patiriamo įsigijus naują daiktą), daugiau valgyti, daugiau žiūrėti serialus, taip tarsi pabėgant nuo savo gyvenimo ir t.t..

Melavimas yra neatsiejama priklausomybės dalis. Pirmiausia, priklausomas žmogus išmoksta meluoti sau. Juk nesmagu pripažinti, kad žlugdome visą savo, o gal ir artimųjų gyvenimą. Kai išmokstame meluoti sau, imame meluoti kitiems. Tai tampa paprasta ir įprasta. Čia dar „padeda” ir kaktinė smegenų dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą, – dėl alkoholio ar narkotinių medžiagų jos veikla sutrinka, žmogus objektyviai nebesuvokia tikrovės ir negali priimti teisingų sprendimų. Jo vieninteliu troškimu tampa gauti tai, nuo ko jis yra priklausomas. Taip atsiranda neigimas, o įvairūs melai, neva „mano priklausomybė niekam nekenkia”, „patiriu daug įtampos, nieko tokio kartais padėti sau atsipalaiduoti”, „aš ne toks blogas kaip Jonas, kuris geria kasdien, aš mesčiau vos panorėjęs” arba – „vaikai nieko nemato, todėl nieko baisaus, kad kas vakarą išgeriu”, virsta savotiška indulgencija, neva išteisinančia priklausomą žmogų prieš visą pasaulį. Kartu tai – ryškus ir aiškus požymis, kad žmogaus priklausomybė pasiekė ribą, kai pačiam ją nugalėti yra be galo sunku. Žmogui atrodo, kad jis renkasi elgesį laisva valia ir save kontroliuoja, bet tai iliuzija, kurią sukuria priklausomybės paveiktos smegenys.

Moksliškai įrodyta, kad jei išsivysto priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų – keičiasi ir žmogaus smegenys. Užuot gaminusios laimės hormonus (dopaminą), kai žmogus vaikšto gražiame miške ar bendrauja su draugais, smegenys malonumo jausmą sutelkia vien tik į priklausomybę. Taurė gėrimo ar dozė tampa vieninteliu „tikro” malonumo šaltiniu, tuo tarpu smegenų dalys, įprastai įspėjančios mus apie pavojus, tarsi išsijungia – taip netenkame natūralios savisaugos arba vadinamojo „sveiko proto”. Netenkame, bet vis dar manome, kad puikiai valdome situaciją.

Priklausomybė – klastinga liga, gali atrodyti, kad ji jau nugalėta, o tuomet viskas su trenksmu grįžta, žmogus vėl ima lošti, gerti ar kitaip svaigintis. Kryptinga psichoterapeuto ir kitų sričių medikų pagalba padeda pasiruošti pokyčiams, suvokti, kodėl jų norima, imtis aktyvių veiksmų, pasiekti remisiją ir išmokti palaikyti rezultatą, kad būtų išvengta atkryčio. Žengti pirmąjį žingsnį – pripažinti, kad esu priklausomas ir man reikia pagalbos – dažnai trukdo mitai apie priklausomybes. Aptarkime populiariausius.

 

1 mitas. Aš nekaltas, kad esu priklausomas – tai liga.

Taip, moksliškai įrodyta, kad priklausomybė yra liga, tačiau daugelis šį faktą naudoja kaip pasiteisinimą, neva nieko negalima pakeisti. Iš tiesų, tai, kad daugybei žmonių pavyksta nugalėti priklausomybę ir tai tik įrodo, kad yra efektyvių būdų padėti, ypač, jei priklausomybė gydoma profesionaliai (ne užkalbėjimais ar rupūžės nuoviru) ir kompleksiškai.

 

2 mitas. Priklausomybė = silpna valia.

Jau pasakojau, kad neuromokslininkai priklausomybę sieja su smegenyse gaminama medžiaga – dopaminu. Jis išsiskiria, kai patiriame malonumą ar itin ryškias emocijas: laimime kazino, loterijoje, pereiname kompiuterinio žaidimo lygį ar vartojame psichoaktyvias medžiagas. Smegenys nėra pasiruošusios tokiam dopamino antplūdžiui ir savotiškai „ginasi” tapdamos mažiau jam jautrios. Dėl to žmogui reikia vis daugiau dopamino, kad patirtų tą patį malonumą – todėl narkomanas didina dozę, o žaidėjas sėdi prie kompiuterio ištisą naktį. Priklausomybė nėra silpnavališkumo pasekmė. Bet kokia priklausomybė keičia smegenų veiklą, todėl imame jaustis ir elgtis ne taip, kaip sveiki žmonės.

 

3 mitas. Gydytis nebūtina – tiesiog reikia nustoti vartoti.

Patiriantys priklausomybę dažniausiai negali pripažinti, kad turi problemą – jie išgyvena neigimą, gėdą, baimę, su laiku praranda tikėjimą savo jėgomis (nes bando atsisakyti priklausomybės ir patiria nesėkmę), tuo tarpu liga progresuoja. Priklausomybės pripažinimas – pirmas žingsnis į pasveikimą. Psichoterapijos metu įgyjami svarbūs įgūdžiai: gebėjimas pastebėti savo mąstyme kognityvines klaidas, valdyti emocijas ir t.t.. Be šių įgūdžių, priklausomybę įveikti neįmanoma.

 

4 mitas. Aš bet kada galiu mesti.

Priklausomybė susijusi su pokyčiais smegenų ir neuronų veikloje, atsikratyti jos savarankiškai beveik neįmanoma, tačiau kone kiekvienas, turintis priklausomybę, tvirtina, kad panorėjęs galėtų bet kada nebelošti, nevartoti, negerti ir t.t.. Tuo naudojasi ieškantys lengvo uždarbio ar reklamų kūrėjai, siūlantys „stebuklingas” tabletes ar kitus būdus, neva galinčius padėti per vieną dieną ar savaitę. Užuot tikėję stebuklais – pasikliaukite mokslu. Ilgalaikę remisiją greičiausiai pasieksite nuosekliai lankydami psichoterapiją ir gaudami kvalifikuotą pagalbą.

 

5 mitas. Psichotropinės ir narkotinės medžiagos skiriasi – vienos sukelia priklausomybę, kitos ne.

Netiesa. Visos psichotropinės medžiagos sukelia pripratimą. Jos veikia žmogaus sąmonę, savijautą ir jas vartojant visada formuojasi priklausomybė. Skiriasi tik laikas, per kurį tampama priklausomu nuo konkrečios medžiagos.

 

6 mitas. Priklausomais tampa tik tie, kurių genai „blogi”.

Netiesa. Priklausomu anksčiau ar vėliau taps bet kuris žmogus, vartojantis psichotropines medžiagas. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad didžiausią įtaką priklausomybėms atsirasti daro psichotrauminės patirtys, ypač – ankstyvoje vaikystėje. Nėra duomenų, kad polinkis į priklausomybę būtų tiesiogiai paveldimas. Taigi, priklausomybę alkoholiui, psichotropinėms ir narkotinėms medžiagoms, lošimams gali įgyti bet kokio amžiaus ir socialinio sluoksnio žmogus ir  jokie, net „patys geriausi” genai nuo to neapsaugo.

 

7 mitas. Gydytis nuo priklausomybių gali tik motyvuotas žmogus

Ir taip, ir ne. Labai pavojingas mitas, nes dažniausiai priklausomas žmogus nesuvokia turįs šią bėdą ar ją neigia. Asmeninė motyvacija atsiranda gydymo proceso metu, o iš pradžių labai svarbu, kad aplinkiniai: draugai, artimieji, šeimos gydytojai padėtų žmogui kreiptis pagalbos ir pradėti gydymą. Tuomet jau psichoterapeutai ir kiti specialistai padės atrasti motyvaciją aktyviai dalyvauti gydyme ir keisti gyvenimą.

 

8 mitas. Priklausomybes galima išgydyti fiziniu krūviu

Fiziniai pratimai – labai palankus sveikatai užsiėmimas, tačiau tik tuo atveju, jei netampa nauja priklausomybe ir neveda į kraštutinumus. Pavyzdžiui, jei žmogus treniruojasi nepaisydamas traumų ir apkrovos širdžiai, jei kasdien liguistai skaičiuoja suvartojamas kalorijas ir sveriasi, ar be jokių išeiginių treniruojasi daugiau nei 3 valandas per dieną, galima įtarti, kad jis tapo priklausomu nuo fizinio krūvio. Beje, apie 10% bėgikų ir kultūristų rekordininkų kenčia nuo šios priklausomybės.

 

 

 

Autorė: Saulė Gradaitė