Kodėl „išpučiame” problemas ir kaip vėl pamatyti tikrą jų dydį?

 

„O ne, vyras neatrašo jau visą valandą – turbūt supyko. Ar dar blogiau – jam kažkas nutiko. O gal aš padariau kažką ne taip?..“ O gal esate pagalvoję kažką panašaus? „Vadovas keistai į mane pažiūrėjo išeidamas iš darbo, turbūt manęs nemėgsta. Ir per verslo pietus sėdėjo kitame stalo gale… Tikrai ketina mane atleisti! Mums teks atsisakyti naujo buto…” Atpažįstate savo mintis? Kai bet koks, net nedidelis įvykis mūsų galvoje virsta potencialia tragedija.

 

Pasak Vilniaus Ąžuolyno klinikos įkūrėjo, psichiatro psichoterapeuto Raimundo Aleknos, toks mąstymas nereiškia, kad esate pesimistas ar sergate depresija – tai vadinamieji kognityviniai iškraipymai, arba kitaip – mąstymo klaidos. Paprasčiau tariant, tai yra netikslūs ir nelogiški minčių šablonai, kurie daro įtaką mūsų jausmams ir elgesiui. Mokslininkai sako, kad tokios klaidos yra natūrali žmogaus mąstymo dalis. Vis dėlto, kartais šie iškraipymai tampa per dažni ir per stiprūs, gyventi išties darosi sunku.

 

Smegenys nemėgsta nežinios

Vienas svarbių šiuolaikinės psichologijos atradimų – smegenys netoleruoja nežinomybės. Neurologiniai tyrimai rodo, kad kai nesame tikri, kas nutiks, mūsų smegenys aktyvuoja baimės ir grėsmės centrus – dažnai net labiau nei tada, kai žinome, jog išties nutiks kažkas nemalonaus. Taigi, kai nežinome, ar mus atleis iš darbo, ar pavyks išlaikyti egzaminą, ar santykiai tęsis – smegenys, norėdamos užpildyti tuštumą, sukuria savo versiją. Dažniausiai – pačią baisiausią ir niekaip nesusijusią su objektyvumu. Taip smegenys bando pasiruošti įmanomai grėsmei.

 

Nuolatinis katastrofų laukimas sekina mūsų kūną – dažnas nerimavimas veikia kaip ilgalaikė streso dozė, todėl padaugėja streso hormono – kortizolio, sutrinka miegas, raumenyse kaupiasi įtampa.
Didėja rizika susirgti širdies ligomis, patirti virškinimo sutrikimus, gali aktyvuotis autoimuninės ligos.

 

Tyrimai rodo: blogiausia nutinka rečiau

Vadinamąjį gynybinį pesimizmą tyrę Amerikos psichologai, pastebėjo, kad žmonės, kurie nuolat įsivaizduoja blogiausią, iš tiesų gan retai patiria tai, ko bijo. Kitaip tariant – tai, ką sau prognozuojame, dažnai neįvyksta, o štai stresas būna tikras. Viename tyrime studentų prašyta įvertinti, kaip blogai viskas bus, jei jie neįstos į norimą universitetą. Po metų tyrėjai vėl atliko apklausą ir paaiškėjo, kad neįstojusių jaunuolių gyvenimo kokybė visiškai nenukentėjo, o kai kurių net pagerėjo dėl netikėtai atrastų kitų kelių.

 

Ką apie tai sako psichoterapija?

Kognityvinė elgesio terapija (KET) – viena iš moksliškai labiausiai pagrįstų terapijos formų – teigia, kad mūsų emocijos kyla ne iš pačių įvykių, o iš mūsų minčių apie tuos įvykius. Kitaip tariant – ne kavos puodelis, nukritęs ant grindų, sugadina dieną, o jam įkandin atėjusi mintis: „Esu niekam tikęs, visada viską gadinu!“ Jei nuo neigiamų minčių kenčiantis žmogus kreipiasi į mus, psichoterapeutus, kartu mokomės pastebėti šias automatiškai iššokančias mintis ir keisti jas logiškesnėmis. Pavyzdžiui, – ne „viskas blogai“, o „tai, kas nutiko yra nemalonu, bet iš tiesų tai nepaveikia visos mano dienos.“

 

Nusiraminti padės… lankstumas

Pagrindinis įgūdis, padedantis išeiti iš tokio katastrofizavimo rato – kognityvinis lankstumas. Tai gebėjimas pasakyti: „Taip, gali būti blogai, bet lygiai taip pat gali būti ir kitaip.“ Beje, galima teigti, kad žmonės, turintys vadinamąjį augimo arba vystymosi mąstymą (angl. „growth mindset”), linkę mažiau dramatizuoti nesėkmes – jie mato jas kaip galimybę kažką patirti ir išmokti, o ne kaip pralaimėjimą ar pasaulio pabaigą. Verta tai įsidėmėti ir pabandyti pritaikyti kasdienybėje.

 

Realybės testas – paprastas, bet veiksmingas

Kai pagaunate save darant „iš musės dramblį”, sustokite. Paklauskite savęs:

• Kas gali nutikti blogiausia?
• Ką pasakyčiau draugui, jei jam tai nutiktų?
• Ar tai dar svarbu bus po savaitės? O po mėnesio?

 

Treniruojame pozityvumą

Pozityvus mąstymas nereiškia rožinių akinių. Tai gebėjimas matyti ne tik grėsmę, bet ir galimybę. Užuot galvoję „viskas baigta, man šakės“, pabandykite:

• „Čia nedideli nemalonumai, aš tikrai susitvarkysiu.“
• „Gal čia ne problema, o ženklas, kad reikia keisti kryptį.“
• „Dar per anksti spręsti, kaip viskas baigsis, be to – ir tai praeis.“

 

Mažiau dramų, daugiau… oro

Gyvenimas pilnas iššūkių. Bet ne kiekvienas jų – katastrofa. Ne kiekvienas vėlavimas reiškia žlugusį projektą, o prasta diena – depresiją. Kuo dažniau treniruosimės įžvelgti realų problemos dydį, tuo sklandžiau išmoksime gyventi su mažiau dramų ir daugiau tikrumo. O prie ko čia oras, klausiate jūs? Ogi dar vienas puikus būdas nugalėti nerimą ir atgauti blaivų protą – giliai kvėpuoti arba – greitai eiti, tuomet kvėpuojame aktyviau, gauname daugiau deguonies ir… stresas išgaruoja.

 

 

Autorė: Saulė Gradaitė