skip to Main Content

STRAIPSNIAI

Susitikimas

Ką tu, ką vakare? Toks populiarus pastaruoju metu posakis, tapęs net vieno atlikėjo albumo pavadinimu. O vakare ne kažkas. Greičiausiai, vėl sėdėsite prie televizoriaus, žiūrėdami ir nematydami, nes akys bus įsmeigtos į išmanųjį, kuriame juosta bėgs laimingų ir sėkmingų žmonių gyvenimai. Žinom gi, kad netikri, bet… bet gal vis tiek faini? Ji kūda. Jis vėl motociklu apkeliavo pusę pasaulio (kąžin, iš kur pinigai, kodėl aš neturiu??), o tie va, išsikraustė iki pavasario į Umbu Tumbu kaimą. Gerai jiems. O man kaip? Man ne kažką. Gal užsirašyti pas psichoterapeutą?

Čia prisimenu neseniai skaitytą budistų vienuolio Tit Nat Chano mintį. Jis stebėjosi, kaip dažnai mes užduodame sau klausimą „kas ne taip“? Ir kaip retai klausiame – o kas taip? Pabandykite. Bandau ir aš. Tada prisimenu, kad mano vaikai sveiki, o tos laimingų žmonių juostos kamputyje yra ypatingų vaikų tėvelių grupė. Ten rašė dirbti galimybės neturinti mama, slauganti perėjoje partenktą dukrą. Dar vaiko, kurio akyje rastas neoperuotinas vėžys tėvai. Prisiminiau, kaip Druskininkuose prie fontano vaikščiojo nuostabaus grožio moteris su sunkiai sergančiu sūnumi, o apžiūrėti nuomojamojo buto užsuko moteris, kurios vienos užaugintas paauglys sūnus staiga ėmė ir išėjo pas tėtį.

Kaskart, kai skęsite mintyse, jog esate nevykėlis, kad jums „tai jau nieko gera nešviečia“, kaskart kai atrodys, kad yra dugnas. Prisiminkite tą klausimą – kas taip? Taip, nes atsibudome šį puikų rytą, o kiek neatsibudo. Taip, nes turime darbą, o kiek neturi. Taip, nes gal šiandien pamatysime draugą, o kiek žmonių draugų neturi. Nes džiaugsmas gyvena ne išorėje, o mūsų viduje. Tai toks mažas raumuo, kurį treniruodami (pastebėdami smulkmenas, mažindami lūkesčius ir pan.) išmokstame džiaugtis dažniau ir stipriau.

Mokslininkai ne sykį tyrė, kodėl vieni žmonės priauga svorio, o kiti ne. Čia kalbame apie sveikus, endokrininių ligų nekamuojamus žmones. Atsakymų būta skirtingų, bet genialumas slypi paprastume – tyrėjai pastebėjo, kad liekni žmonės… mažiau valgo.

Pasak psichiatro psichoterapeuto, „Ąžuolyno“ klinikos įkūrėjo Raimundo Aleknos, panaši formulė galioja ir žmogiškajai psichologijai. Laimingi žmonės tiesiog mažiau kreipia dėmesio į „nelaimes“, jie neturi įpročio kasdien skųstis, mėgsta pasakoti gerus dalykus, o nesėkmes priima kaip natūralų gyvenimo prieskonį arba net tramplyną į naujus vandenis. Suprantu, gal jūs jaučiatės kitaip. Bet dabar ruduo, tad pats laikas atsisėsti ir pagalvoti apie grėblius. Tuos, ant kurių „užlipę“ kažko pasimokėte ir tą „mylimiausią“, ant kurio, greičiausiai, karts nuo karto minate visą gyvenimą. Būtent šis „grėblys“ (gal net ne vienas) yra jūsų silpnoji vieta, kurią „užlopę“ įprastą gyvenimo tėkmę pasuksite nauja, sėkmingesne ir ramybę nešančia kryptimi. Nes jei, tarkim, visada renkatės šaltokus, abejingus ir jus „vampyruojančius“ partnerius, o vėliau raudate, kad „visi vyrai kiaulės“ arba „visos jos tokios“, tai esate sadomazochistas ant grėblio.

O dabar įsivaizduokite, kad ką beveiktumėte – viskas seksis. Bet kas. Pavyks 1000 procentų. Kur save matote? Kas esate, su kuo gyvenate ir ką dirbate? Psichoterapeutas ir psichiatras Raimundas Alekna pasakoja, kad šis paprastas psichologinis žaidimas, kai tarsi nuimame visas mūsų smegenyse tūnančias kliūtis ir „objektyvius“ (o iš tiesų – visai nebūtinai…) trikdžius, yra pats geriausias, jei norite gauti savo svajonių gyvenimo receptą. Na, pamėginkite. Iš tiesų, vienintelis siūlas, skiriantis tuos, kurie gyvena „geresnį ne mūsų“ gyvenimą, mėgaujasi nuotykiais ir atradimais, ir tuos, kurie metų metus eina į nelabai mėgstamą darbą, gyvena su nelabai mylimu arba nelabai mylinčiu, valgo nelabai skaniai ir nelabai ką įdomaus patiria yra visai plonas. Tie pirmieji tiesiog nusprendė, kad neturi laiko repetuoti gyvenimo ir dar, kad neegzistuoja joks saugus variantas. Arba imi ir gyveni taip, kaip norėtum. Arba amžinai esi nelaimingas.

Feisbukas mirgėte mirga rašytojų citatomis ir įkvepiančiais video, kuriuose ties gyvybės ir mirties riba atsidūrę herojai tarsi sulėtintai mato brangiausias gyvenimo akimirkas. O koks prisiminimas jums yra pats brangiausias? Esu tikra, kad tai ne viršininko grūmojimas darbe, ne „labai svarbūs“ susitikimai su partneriais ir ne ginčai su vyru dėl pinigų/indų/vaikų/įrašykite savo variantą. Brangiausi mūsų prisiminimai visada yra geri ir gražūs. Apie kartu su močiute rinktas žemuoges. Apie tarsi stebuklas pas mus atėjusius vaikus. Apie akimirkas, kai buvome su šeima, tais netobulais, bet pačiais brangiausiais žmonėmis.

Gyvenkime taip, tarsi kiekviena diena būtų ta viena, skirta tik brangiausiems prisiminimams kurti.

Parengė: Saulė Gradaitė

Back To Top