skip to Main Content

STRAIPSNIAI

Sėkmės receptas – išlaisvinti slaptus jausmus

azuolynoklinika-straipsniai-6-min

Manote, kad pasaulis toks, kokį matote? Labai klystate! Iš tiesų tikrovė – tik iliuzija, kurią sukuria mūsų protas, mintys, stereotipai ir projekcijos į realybę. Kitaip tariant, realybe vadiname tai, ką matome per savotiškus filtrus, kurių dažnai net neįsivaizduojame turį.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas pasakoja, kad pirmasis projekcijos terminą psichoterapijoje pavartojo šios srities pradininkas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud). Būtent jis pasakė, kad esame linkę savo neįsisąmonintus jausmus, išgyvenimus ar bruožus priskirti kitiems žmonėms. Kodėl taip darome? Nes pripažinti savo jausmus ir bruožus nėra paprasta. Gerokai paprasčiau juos perkelti (kad ir nesąmoningai) kitiems.

Norime keisti kitus, bet ne save

Pagalvokite, kaip dažnai girdėjote, kad kas nors skundžiasi, neva yra nemylimas? Iš tiesų toks žmogus tikriausiai nemyli pats savęs. Taip pat nesmagu pripažinti, kad pavydime kitiems sėkmės, pasiekimų, todėl mūsų psichika panaudoja gynybą – projekcijas, ir mums ima atrodyti, kad gyvename pasaulyje, kuriame daugybė pavyduolių.

Froidas neabejojo, kad projekcijos apima visas gyvenimo ir bendravimo sritis – nuo darbinių santykių iki intymių ar net erotinių išgyvenimų. „Galima sakyti, kad projekcijos – mūsų psichikos gynybos mechanizmas (klaida). Jis įsijungia tuomet, kai savo vidinius išgyvenimus, mintis, troškimus priimame kaip tai, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Žmogus dažnai nė neįtaria, kad tai, ką mano patyręs iš aplinkinių, tėra jo paties išgyvenimai.“

Dažniausiai kitiems priskiriame tuos savo bruožus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių vadinami neleistinais, pavyzdžiui: erotiniai troškimai, pyktis, agresija, priekabumas ir t. t. Šių bruožų perkėlimas į aplinką leidžia mums jaustis geresniais ir neprisiimti atsakomybės už „kitų ydas“.

Įdomiausia, kad, objektyviai vertinant, aplinkiniai gali neturėti nieko bendra su tais bruožais, kuriais juos „apdovanojame“. „Na ir kas čia blogo?“ – pasakysite. Anot L. Lazausko, didžiausias pavojus tas, kad savo neigiamas savybes į kitus projektuoti linkusiam žmogui kyla pagunda tuos kitus perdaryti, taisyti, kad išvengtų „jų keliamų“ neigiamų emocijų. O iš tiesų raktas į laimingesnį ir sėkmingesnį gyvenimą slypi jame pačiame.

Politikų manipuliavimo įrankis

Beje, projekcijos metodą įvairiais tikslais aktyviai naudoja viso pasaulio politikai. Jei valdžia mato, kad nesusitvarko su kokiais nors socialiniais sunkumais, savo bruožus – išnaudotojiškumą, negebėjimą dirbti, polinkį naudotis visuomenės gėrybėmis neįdedant savo dalies į bendrą „pyragą“ – perkelia kitiems.

Pavyzdžiui, Amerikoje praėjusio amžiaus pabaigoje suklestėjo rasizmo idėja. Šalies valdžia skleidė žinią, neva pati Amerika – labai dinamiška ir progresyvi augančios ekonomikos valstybė, o visos socialinės ir finansinės bėdos kyla dėl „blogųjų“ atvykėlių: puertorikiečių, afroamerikiečių ir kitų emigrantų, „nenorinčių prisitaikyti ir gerai dirbti“. Šias mintis pasigavo ir išplatino žiniasklaida, o visuomenės pasipiktinimas, skirtas Amerikos valdžiai, nukrypo „į dėl visko kaltus“ atvykėlius.

Politikos pasaulyje tokios manipuliacijos gali būti naudingos, tačiau mums patiems jos yra kliuvinys, jei siekiame geriau jaustis.

Pagalvokime, juk pats gyvenimas nėra nei geras, nei blogas, nei gąsdinantis, o kitų žmonių veiksmai nėra nei vienokie, nei kitokie, kol mes jų nepriskiriame „gerų“ ar „blogų“ kategorijai. Ir jei, anot Z. Froido, negalime valdyti projekcijų, tai gal pavyktų suvokti, kad pasaulis – tai mūsų minčių ir požiūrio atspindys? Vadinasi, kaip galvosime apie savo gyvenimą, toks jis ir bus tikrovėje.

Nežinote, nuo ko pradėti? Štai keli psichoterapeuto L. Lazausko patarimai.

  • Pamėginkite pakalbėti apie visas jums nerimą keliančias mintis su tais, kurie gali jūsų abejones išsklaidyti. Jei jums atrodo, kad niekas jūsų nemyli, paklausinėkite aplinkinių, kaip jie jus vertina, ir pagalvokite, ar pakankamai save vertinate patys.
  • Atsikratykite nerimo – išsiaiškinkite, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja aplinkiniai. Išlaisvinę, iškalbėję tai, kas kelia nerimą, savyje atrasite vietos naujiems jausmams ir naujoms mintims.
  • Jei esate vadovas, skirkite pakankamai dėmesio savo darbuotojams: kai žmogus jaučiasi svarbus, pastebėtas, ne tik geriau dirba, bet ir aplinkinius paskatina gerai jaustis.
  • Jei neturite su kuo pasikalbėti ir negalite kreiptis į psichoterapeutą, rašykite dienoraštį. Popieriuje išlieti jausmai padės susivokti.
  • Pamąstykite, kokius bruožus esate linkę priskirti „visiems kitiems“, tik ne sau. Pagavę projekcijas „už uodegos“, žengsite pirmą žingsnį, o supratę, ką iš tiesų jaučiate, galėsite pakeisti savo požiūrį ir tapti laimingesni. Juk gerokai smagiau gyventi, kai „kiti“ gali jus mėgti, įvertinti, paskatinti ir suprasti.
Back To Top