Ankstyvųjų vaikystės psichotrauminių patirčių sąsajos su disociaciniais sutrikimais ir psichoze
Ankstyvųjų vaikystės psichotrauminių patirčių sąsajos su disociaciniais sutrikimais ir psichoze.
“Jei numesi kristalą ant žemės, jis suskils, tačiau neatsitiktine tvarka. Kristalas suskils pagal nematomas įtrūkimo linijas į fragmentus, kurie yra iš anksto nulemti kristalo struktūros. Taip ir psichikos sutrikimų turintys asmenys palūžta pagal tą patį dėsnį” (Freud, 1933 m.).
Vienų dievinamas, kitų nekenčiamas Froidas, jau prieš daug metų atkreipė dėmesį į žmonių unikalumą, kad kiekvienas mes turime savo “įtrūkius”, o, kaip vienas garsiausių pasaulio psichotraumatologų, Kanados psichiatras Colin A. Ross, yra pasakęs – kiekvienas iš mūsų turi savo lūžio tašką. Rosso minimas lūžis vyksta dėl psichotraumuojančių patirčių. Kuo psichotraumuojančios patirtys yra svarbios ir kokią pražūtingą žalą daro mūsų ateityje – apie tai ir yra šis straipsnis.
Paskutiniuosius 10 metų pasaulyje vyksta intensyvūs disociacinių sutrikimų ir psichozės panašumų bei skirtumų tyrimai. Šiuose tyrimuose pagrindine ašimi tampa seka: psichotrauma ->disociacija->psichozė. Galiu drąsiai teigti, kad tai, kas dabar vyksta psichikos sveikatos srityje, galima vadinti tektoniniais poslinkiais. Jau vien ką pasako CDC-Kaiser ACE (Adverse childhood experences) studija, kuri buvo atlikta tarp 1995 ir 1997 metų, kurios imtis yra per 17000 tiriamųjų. Pabrėžiu, kad net 69 proc. respondentų atžymėjo, jog yra patyrę bent vieną ansktyvą psichotrauminę patirtį ir net 12,5 proc. tyriamųjų yra patyrę keturias ir daugiau psichotraumines patirtis.
Mano klinikinėje praktikoje sutinkami postraumatinį stresą išgyvenantys klientai itin dažnai pabrėžia, kad neseniai praeityje yra patyrę klausos haliucinacijų ir kitų, taip vadinamų, pirmojo Schneiderio rango šizofrenijos simptomų, kaip kliedesinė nuojauta ar poveikis mintims – jų atėmimą, pagreitėjimą, valdymą. Itin dažnai išsakoma, kad yra nuojauta, jog užpuolikas ar smurtautojas, prievartautojas yra šalia, net konsultacijos kambaryje, kad jis turi galios ką nors blogo padaryti net ir būdamas kitame kambaryje, ar net jei ir smurtautojas yra miręs. Noriu pabrėžti, kad tokie pacientų teiginiai yra ne kliedesiai ar haliucinacijos. (Apie klausos haliucinacijas kviečiu paskaityti mano straipsnyje). Šios būsenos vertinamos kaip disociacijos, potrauminių išgyvenimų prisiminimai, dar kitaip, dažniau sutinkami anglišku žodžiu flashback.
Išsamūs tyrimai rodo, kad ansktyvosios vaikystės psichotraumuojančios patirtys turi didžiulę reikšmę mūsų sveikatai ir, apskritai, mūsų ateities galimybėms. Ne tik tarp mūsų, bet ir tarp kartų. Psichotraumuojančias patirtis išgyvenę asmenys kitoms kartoms psichikos sutrikimus perduoda dvejopai – pirma, kaip elgesio modelį, antra, epigenetiškai. Tyrimais yra nustatyta, kad pscihotraumuojančios patirtys keičia genų nuskaitymą. Pakitus genų nuskaitymui, genas, kuris nekoduoja jokio psichikos sutrikimo, dėl įvykusios klaidos tampa, tartum, koduojantis. 2017 m. Amerikos psichiatrų asociacijos žurnale buvo išspausdintas straipsnis: “Psichozė dėl 22q11.2 delecijos: ar papildomi genetiniai faktoriai daro įtaką?”. Autoriai nurodo, kad šios chromosomos delecija (t.y. dalies chromosomos netekimas) yra stipriausias genetinis rizikos faktorius šizofrenijos išsivystymui (Goes ir Sawa, 2017, p. 1027). Šis pareiškimas pateikiamas nepaisant fakto, kad ši chromosomos delecija yra siejama ir su eile imuninių sutrikių, endokrininių sutrikimų, taip pat ir kaukolės bei veido apsigimimais, iš viso per 180 klinikinių pasireiškimo variantų (Fosee, Joseph ir Jones 2016). Pareiškimas yra grindžiamas šios 22q11.2 chromosomos delecijos atvejų pasireiškimu tarp šizofrenija sergančių pacientų ir neradimu tarp kontrolinės grupės. Šio genetinio varianto pasireiškimas viso labo yra 0.3 proc. Taigi, stipriausiai siejamas genetinis rizikos faktorius, pasireiškia 3 iš 1000 šizofrenija sergančiųjų, o 997 sertgantiesiams nepasireiškia! Man, kaip klinicistui, ši informacija kelia itin daug klausimų. Taip pat kaip ir faktas, kad vieni pacientai, kuriems buvo diagnozuota šizofrenija, išsako vienokio turinio haliucinacijas ar kliedesius, o kiti – kitokio. Remiantis Jasperso kriterijais, kad kliedesys – tai realybės neatitinkantis įsitikinimas, tada turi nekreipti dėmesio į paciento išsakomą turinį, kitaip – kliedesius. Tačiau kiekviena haliucinacija ar kliedesys turi psichotraumuojančią kilmę. Susiteminti meta-analizės duomenys rodo, kad asmenims, kuriems buvo diagnozuota šizofrenija 3,6 karto dažniau yra patyrę psichotraumuojančias patirtis ankstyvoje vaikystėje nei sveiki asmenys (Matheson, Shepherd, Pinchbeck, Laurens ir Carr, 2013 m.).
Kalbant apie psichotraumuojančias patirtis, pirmiausiai, noriu išskirti pagrindinius psichotraumuojančius ivykius. Tai potencialiai grėsmingos situacijos ar įvykiai, kurie nutinka vaikystėje iki 17 m. Pagrindinės psichotraumuojančioss patirtys yra šios:
- Fizinis smurtas – tėvai, įtėviai ar kiti suaugę asmenys, gyvenantys kartu, suduoda, sugriebia, stumdo, kažką mėto ar trenkia vaikui.
- Psichologinis, emocinis smurtas – tėvai, įtėviai ar kiti suaugę asmenys, gyvenantys kartu, rėkia, pravardžiuojasi ar kitaip įžeidinėja, menkina ar elgiasi taip, kad kyla stipri baimė būti fiziškai sužalotam.
- Seksualinis smurtas – suaugę asmenys, giminaičiai, šeimos draugai ar nepažįstamieji ar asmuo, kuris buvo 5 metais vyresnis už seksualinę prievartą patyrusį asmenį (JAV ligo kontrolės ir prevencijos centro CDC duomenimis), kada nors lietė ar seksualiai glamonėjo jūsų kūną, ar vertė jus glamonėti savo lytinius organus, ar bandė bet kokia forma turėti seksualinius santykius su jumis.
- Informacinis smurtas – psichologinio smurto forma, kada yra sąmoningai nulytima itin svarbi informacija. Pvz. nutylima, kad vaikas buvo įvaikintas, o po daugelio metu atsitiktinai yra sužinoma, arba, nutylima, kad šeimoje buvo savižudybės atvejis, kol vaikas buvo mažas ir tai tampa neleidžiama kalbėti tema.
- Fizinė nepriežiūra – niekada arba retai suaugusieji iš šeimos jumis rūpinosi, saugojo, esant reikalui nenuvežė pas gydytoją ar kitą specialistą, neturėjote pakankamo maisto kiekio pavalgyti arba tėvai, globėjai ar kiti jus prižiūrėję asmenys buvo per daug girti ar apsvaigę nuo kitų psichoaktyviųjų medžiagų, kad galėtų jumis pasirūpinti, neturėjote tinkamo dydžio, ar švarių rūbų.
- Emocinė nepriežiūra – niekas iš jūsų šeimos ar jums svarbių asmenų nesuteikė jausmo, kad esate mylimi, svarbūs, kad esate šeimos dalis, nesijautėte artimi vieni kitiems, šeima niekada arba labai retai buvo stiprybės ir palaikymo šaltinis.
- Matomas fizinis smurtas prieš motiną – mama ar įmotė, ar kita moteris, atstojusi mamą, buvo mušama, purtoma, jai buvo suduodama, mėtomi daiktai, ar kitaip sužalojama – kandžiojama, spardoma ir tai truko kelias minutes ar buvo grąsinama peiliu, šautuvu ar kitu ginklu ar ginklą primenančiu daiktu.
- Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas šeimoje – šeimos nariai buvo probleminiai alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartotojai.
- Tėvų, globėjų mirtis.
- Tėvų skyrybos – kada tėvai išsiskyrė ar pradėjo gyventi atskirai. Prie šio punkto norėčiau paminėti specifinius atvejus – ekonominę emigraciją po kelis mėnesius trunkančiais sezonais, taip pat jūreivių vaikų patiriamus psichologinius išgyvenimus, kai vienas iš tėvų išvyksta į jūrą po pusę metų ir ilgiau.
- Psichikos sutrikimai šeimoje – kada šeimos narys sergantis depresija ar sergantis kitu psichikos sutrikimu, ar buvo bandymai nusižudyti.
- Tėvų įkalinimas – tėvai ar jų funkciją atliekantys asmenys yra įkalinami.
Ankstyvosios vaikystės pschitraumuojančios patirtys svarbios tuo, kad siejamos su lėtinėmis ligomis, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu paauglystėje ir suaugusiame amžiuje, sutrikusiu socialiniu funkcionavimu, nerimo ir depresijos sutrikimais, asmenybės sutrikimais, valgymo sutrikimais, disociaciniais sutrikimais ir net ankstyva mirtimi. Pabrėžtina, kad daroma neigiama įtaka mokymosi kokybei, darbo pasirinkimo galimybėms, ir netgi būsimoms gaunamoms pajamoms. Kaip visa tai įvyksta pateikiu toliau straipsnyje.
Remiantis įvairiomis studijomis nustatyta, kad 61 proc. gyventojų yra patyrę bent vieną psichotraumuojančią patirtį iki 18 m., o vienas iš šešių – daugiau nei keturias. Pvz. tarp patyrusiųjų seksualinę prievartą vaikystėje – 48 proc. moterų ir 28 proc. vyrų; fizinį smurtą – 48 proc. moterų ir 50 proc. vyrų. Tyrimais nustatyta, kad psichotraumos ir psichozės ryšys tiesiogiai priklauso nuo psichotraumuojančios patirties dozės: Shevlin ir kt. 2005 m. atliktoje studijoje nustatė, kad žmogus, patyręs vieną psichotraumuojančią patirtį turi 2,5 karto didesnę tikimybę psichozės išsivystimui, tačiau, žmogus, kuris patyręs 5 ir daugiau psichotraumuojančias patirtis turi jau 53 kartus didesnę tikimybę psichozės išsivystymui. Bailay ir kt. 2018 m. atliktoje studijoje nurodoma, kad psichozės sunkumas priklauso nuo patirtų psichotraumatinių patirčių dozės. Asmenims, ankstyvoje vaikystėje išgyvenusiems psichotraumuojančias patirtis (iki 5 m. amžiaus) kur kas ankstesniame amžiuje pasireiškia psichozė, psichozės eiga būna sunkesnė, kur kas dažnesni gydymai psichiatrijos ligoninėje, sunkesnė ir labiau išreikšta depresija (Garno ir kiti 2005 m., Leverich ir kiti 2002 m.). Dean ir kt. 2007 atliktoje studijoje pateikiama išvada, kad patyrę psichotraumuojančias patirtis ankstyvoje vaikystėje asmenys ateityje dažniau būna retraumatizuojami. 2021 m. Tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje, vykusioje Lietuvoje, buvo pristatyta, kad asmuo, patyręs keturias ir daugiau psichotraumuojančias patirtis, gyvenimo eigoje žudosi 30 kartų dažniau nei psichotraumuojančių išgyvenimų nepatyrę asmenys. Fenomenologiniai įrodymai pagrindžia, kad psichozės simptomams ir jų turiniui įtaką daro traumuojančios patirtys ir tuo metu buvusios situacijos (Cox, Londgen Morrison ir Varese 2019 m.). Yra nustatytas itin stiprus ryšys tarp ankstyvos vaikystės psichotraumos ir komentuojančio pobūdžio klausos haliucinacijų (Dorahy ir kt. 2009 m.). Bentall tyrinėja specifinės traumos ryšį su specifiniu psichikos sutrikimo pasireiškimu, nustatyta, kad seksualinė prievarta vaikystėje yra itin siejama su komentuojančio pobūdžio klausos haliucinacijomis, o fizinis smurtas, nepriežiūra ir patyčios labiau siejamos su kliedesiais ir paranoidine simptomatika.
Minimi sutrikimai yra nulemti neurobiologinių smegenų pokyčių.
Paskutinius kelis dešimtmečius yra atliekamos intensyvios studijos neurobiologijos kryptimi, siekiant surasti biologines-genetines psichozės ir kitų psichikos sutrikimų priežastis. Vis didesnėje dalyje studijų nurodoma, kad ankstyvos vaikystės psichotraumuojančios patirtys yra siejamos su neurobiologiniais smegenų pokyčiais, kurie yra randami ir pas psichoze ar šizofrenija sergančius asmenis. Šie pokyčiai vyksta, kaip jau ir aukščiau minėjau, dėl epigenetinių pokyčių, nulemiančių sutrikusią genų ekspresiją ir dėl to vykstančius neuronų struktūros ir funkcijos pasikeitimus (Kundakovic ir Champagne, 2015). Šie pokyčiai labiausiai paveikia tokias smegenų struktūras kaip hipokampą, migdolinį kūną, prefrontalinę žievę ir insulą (salą) bei visų šių struktūrų tarpusavio komunikaciją. Toliau apžvelgsiu svarbiausius paminėtų struktūrų pokyčius.
Hipokampo pokyčiai
Kalbant apie hipokampą, būtina paminėti, kad ši smegenų struktūra yra atsakinga už įvairias funkcijas, tokias kaip trumpalaikės atminties perkėlimas į ilgalaikę, gebėjimą orientuotis erdvėje, kognityvinius žemėlapius, pagrindinės mūsų hormoninės ašies funkcionavimą (pagumburio-hipofizės-antinksčių ašis, kitaip HPA) ir sąmoningą aplinkos suvokimą. Hipokampo struktūros pokyčiai yra dažniausia sutinkama neurobiologinė išraiška tarp šizofrenija sergančiųjų. Man nėra žinomi prospektyviniai tyrimai, kurie galėtų neginčijamai įrodyti, jog žmogus gimė su polinkiu sumažėti hipokampui ir dėl to ateityje išsivystys psichozė ar šizofrenija. Hipokampo sturktūros pokyčiai intensyviai studijuojami jau daugiau kaip 35 metus. Tyrimų išvados parodo, kad, tarp šizofrenija sergančiųjų, hipokapo masė sumažėja 5-10 proc. Nustatyta: kuo didesnis hipokampo sumažėjimas, tuo yra gauta didesnė psichotraumos dozė ir tuo anstyvesniame amžiuje. Tyrimai su gyvūnais nurodo, kad patiriamos psichotraumos smegenims poveikį daro ląsteliniu lygmeniu – keičiasi piramidinių ląstelių dendritinės dalys, keičiasi gliukokortikoidinių receptorių informacinės RNR ekspresija visame hipokampe (hipokampas sudarytas iš keleto anatominių dalių) (Danlowski ir kt. 2012). Tokių gerai žinomų autorių kaip Chalavi, Vissia, Giesen, Nijenhuis, Draijer ir Barker 2015 atliktoje studijoje nurodoma, kad asmenys, kurie serga disociaciniu sutrikimu, ypač disociaciniu asmenybės sutrikimu, turi 19,2 proc. mažesnės apimties hipokampą nei kontrolinė grupė, be psichotraumuojančių potyrių. Taip pat noriu pabrėžti, kad, tiek šizofrenija, tiek disociaciniais sutrikimais sergančių asmenų hipokampo tūris tiesiogiai koreliuoja su patirta psichotraumuojančios patirties doze. Būtent dėl aukščiau paminėtų pakenkimų, žmogus patyręs psichotraumuojančias patirtis streso metu gali nesiorientuoti erdvėje, sutrinka atmintis, dėmesingumas
Migdolinio kūno pokyčiai
Migdolinis kūnas yra atsakingas už baimės jausmą (LeDoux 1996 m.), malonumą, pyktį, nerimą, atmintį, suvokimą ir dėmesį. Migdolinis kūnas yra svarbiausia smegenų struktūra formuojantis baimės refleksui. Migdolinio kūno pokyčiai stipriai priklauso nuo amžiaus, kuriame yra patiriamos psichotraumos. Tyrimais nustatyta, kad patyrus psichotraumą, pradžioje migdolinis kūnas padidėja, padidėja jo ląstelių aktyvumas, kaip reakciją į padidėjusią stimuliaciją (stipriai didėja pritekančio kraujo kiekis į migdolinį kūną), o vėliau, kaip manoma, dėl perdirginimo, jo tūris ima mažėti. Tiek psichoze, tiek disociaciniais sutrikimais sergantiesiams žmonėms stebimas sumažėjusio tūrio migdolinis kūnas. Noriu paminėti, kad šiai akimirkai yra atlikta itin mažai ir itin mažos apimties studijų, tyrinėjančių migdolinio kūno pokyčius psichozės ir disociacinių sutrikimų metu, ir jų autoriai, tokie kaip A. Moskowitz, nurodo, jog yra reikalingos tolimesnės studijos su didesne tiriamųjų imtimi, kad galima būtų detaliau išsiaiškinti, kokie pokyčiai vyksta ir kaip yra nulemiama ar šis pokytis lems disociacinius, ar psichozinius sutrikimus.
Frontalinės žievės pokyčiai
Frontalinė smegenų žievės dalis yra atsakinga už aukštesniuosius sprendimus, kitaip – vykdomąsias funkcijas: darbinės atminties išlaikymą, tikslų siekiantį mąstymą, problemų sprendimą, kognityvinį lankstumą, jausmų ir elgesio kontrolę bei pasireiškimą. Dėka frontalinės žievės, mūsų vidiniai impulsai, emocijos ir sprendimai yra derinami su socialiniais bei aplinkos dirgikliais. Atliekami tyrimai nurodo, kad frontalinė smegenų žievė yra itin jautri patiriamam stresui. Dėl psichotraumų sukeliamo streso kinta genų ekspresija, tai nulemia didėjantį oksidacinį stresą, kinta ir gama-aminosviesto rūgšties sintezė smegenyse, kuri yra itin svarbi struktūra reguliuojant smegenų darbą. Noriu paminėti, kad raminamosios medžiagos, tokios kaip diazepamas, bromazepamas, alprazolamas, geriau žinomos prekiniais pavadinimais kaip Relanium, Lexotanil ar Xanax, bendrai – benzodiazepinai, būtent ir veikia per gama-aminosviesto rūgšties receptorius ir net gi alkoholis veikia per tuos pačius receptorius. Mano klinikinėje praktikoje dar neteko sutikti nei vieno priklausomo nuo psichoaktyvių medžiagų (alkoholis, narkotikai, benzodiazepinai, tabakas ir kt.) žmogaus, kuris nebūtų patyręs itin reikšmingų psichotraumuojančių įvykių. Pasaulis krypsta dvigubų diagnozių kryptimi, kada priklausomybė yra vertinama kaip pasekmė kito esamo sutrikimo. Tiek šizofrenijos, tiek disociacinių sutrikimų metu pasireiškia ryškus frontalinės žievės tūrio mažėjimas.
Insulos (salos) pokyčiai
Insula (sala) atsakinga už interorecepciją – tai yra pojūčių ir kūno suderinimą. Itin svarbi sritis dėl homeostatinio atsako į stresą. Ji taip pat atsako už skonio ir kvapo suvokimą, visceralinės kontrolės bei somatopercepcijos, kitaip sakant, vidaus organų reguliacijos. Taip pat atsakinga už vestibiulinės funkcijos užtikrinimą, derindama veiklą su smegenėlėmis; emocijų ir suvokimo integracijos; dėl sąsajų su limbine sistema dalyvauja atlygio sistemoje ir lemia įsitraukimą į priklausomybes. Kita itin svarbi užduotis – emocijų atpažinimas ir empatija. Dėl psichotraumuojančių įvykių metu patiriamo streso, insulos tūris tiek prie psichozių, tiek disociacinių sutrikimų atveju būna sumažėjęs nuo 5,2 iki 10 proc. (Herringa ir kt. 2012 m.).
Integracija
Noriu pabrėžti, kad atskirai šios keturios smegenų struktūros neveikia. Jos ypatingos tuo, kad visos tarpusavyje turi itin platų komunikacijų kelią ir ne tik tarp savęs, tačiau ir tarp visų mūsų smegenų. Šioje vietoje iškylantis filosofinis klausimas – kas mus daro žmonėmis? Taigi, svarbiausios ir yra šios smegenų struktūros, kurios lemia mūsų žmogiškumą, mūsų, protingo žmogaus, homo sapiens, bruožus. Visos šios smegenų struktūros dalys yra moduliuojamos hormonų ir neurocheminių sistemų. Įvykus psichotraumuojančiam įvykiui yra stipriai dirginamas mūsų migdolinis kūnas, tuomet informacija siunčiama į hipokampą saugojimui, tačiau dėl per didelės stimuliacijos hipokampas yra perkraunamas, kas lemia traumuojančių prisiminimų iškreiptą integraciją ir išsaugojimą. Hipokampas tiesiog nepajėgia dirbti pakankamai greitai, kad galėtų susiteminti į vientisumą visas traumuojančio įvykio prisiminimo dalis. Iš čia seka, kad mažesnė ar didesnė dalis, priklausomai nuo traumos intensyvumo, lieka nesusisteminta, nesusieta su kitomis dalimis – pvz. baimės jausmas nesusiejamas su jį sukėlusiu įvykiu arba stipri reakcija į skonį, kvapą nesusiejama su žinojimu, kas tą reakciją sukėlė. Įsivaizduokime situaciją, kada mamai suskamba telefonas ir praneša, kad jos sūnus žuvo autoįvykio metu… Staiga užlieja visą apimantis skausmas, mintys yra blokuojamos, kalba pranyksta, lieka tik rauda. Viską apima emocijos ir moteris nebegali kalbėti, pratarti nei žodžio. Po kurio laiko kalba sugrįžta, tačiau šio traumuojančio įvykio prisiminimai yra pilni emocijų, tačiau – be žodžių. Ir tai yra vienkartinis įvykis. O jei įsivaizduotume žmogų, kuris kelis metus kenčia seksualinę prievartą, fizinį smurtą, o gal, kaip šiomis dienomis, itin aktualią temą – karą, kada karys vienas paskui kitą netenka savo kovos draugų. Tokiu metu nebūna laiko nurimti, mūsų protas nespėja susisteminti visko, susieti proto su kūno pojūčiais. Visas mūsų kūnas tampa nuolatinėje padidinto jautrumo būsenoje. Frontotemporalinė smegenų dalis “išjungia pavojaus filtrą”, visa mus pasiekianti informacija yra vertinama kaip vienas didelis pavojus ir tokia “nuolatinės parengties būsena” tampa norma. Normoje, sveikame palaikyme, net ir skausmingos situacijos suteikia neįkainojamos patirties ir padeda mums augti ir tobulėti, padeda išmokti, tai, kas turi būti išmokta, apsaugo nuo pavojingų situacijų. Jei suteikiamas palaikymas yra žalingas arba jo nėra, traumuojantis išgyvenimas įgauna dar didesnę griaunamą galią. Noriu pateikti trumpą pasakėčią apie tai:
Mažoji Alicija, tarkime, 4 m. amžiaus, stebi, kaip jos mama virtuvėje gamina vakarienę. Mama perspėja dukrą neliesti orkaitės stiklo. Kurį laiką mažoji Alicija stovi ir stebi, mato, kaip mama įdeda suformuotus kepinius į orkaitę ir, kai tik mama nusisuka, Alicija neiškenčia ir priliečia įkaitusį stiklą, bei, jos nelaimei, nusidegina pirštuką. Pakankamai gera mama greitai ir ramiai suteikia pagalbą, sutvarsto pirštuką, nuramina dukrą. Alicija po šio įvykio daugiau bijo liesti visus virtuvėje esančius paviršius, kurie panašūs į orkaitę – mikrobangų krosnelę, šaldytuvą, indaplovę ir pan. Tačiau geroji mama kantriai jai išaiškina, kad šie paviršiai yra saugūs, kad juos galima liesti bet kuriuo metu, kai jie išjungti, galiausiai Alicija yra išmokoma ir supranta, kad net ir orkaitės stiklą galima liesti, bet tik tada, kada jis vėsus.
Dabar įsivaizduokime, kad Alicija turėjo ne globojančią, pakankamai gerą mamą, o smurtaujančią, fiziškai baudžiančią mamą. Už priliestą orkaitės stiklą ir nusidegintą pirštą mažoji Alicija yra apšaukiama. Šiuo kartu yra jaučiamas ne tik fizinis skausmas dėl nudeginto pirštuko, tačiau ir psichologinis skausmas, kad už smalsumą, norą tyrinėti gresia bausmė. Šitaip Alicija neišmoksta, kada ir kokius paviršius yra saugu liesti. Smalsumas, noras pažinti pasaulį yra slopinamas baimės būti fiziškai nubaustai ar sugėdintai, ir galiausiai yra nustojama mokytis (Nathanson, 1992 m.).
Taigi, pirmuoju atveju vaikas vystosi pilnavertiškai, formuojasi saugus prisirišimas prie tėvų, antruoju atveju vaikas išmoksta gyventi tik padidinto streso būsenoje. Dėl to vyksta struktūriniai hipokampo, migdolinio kūno, frontotemporalinės smegenų žievės dalies pokyčiai, kurie nulemia padidėjusius kiekius streso hormonų mūsų svarbiausioje endokrininėje ašyje HPA (pagumburis-hipofizė-antinksčiai). Šalia HPA ašies hormoninių pokyčių, vyksta ir dopamino kiekio bei aktyvumo pokyčiai.
Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad smegenų struktūros pokyčiai, kurie nustatomi sergant psichoziniais sutrikimais, yra itin panašūs ir asmenims, kurie nuo mažų dienų yra patyrę psichotraumuojančius įvykius. Atliktos studijos pagrindžia, kad psichozės metu yra itin aktualus išsakomas turinys, kuris visada turi traumatinę kilmę ir, deaktualizavus psichotrauminį išgyvenimą, psichozinės simptomatika ryškiai sumažėja, praranda aktualumą, gerėja žmogaus kasdienis funkcionavimas. Kaip ir žmogus, kuris kenčia nuo disociacinio sutrikimo, jis gali visiškai pasveikti “nukenksminant” patirtą psichotraumą. Mūsų smegenys yra nuostabus organas. Dažnai mėgstu sakyti, kad jos – kaip raumuo: treniruojamas tvirtėja, apleistas nyksta. Net ir aukščiau aprašyti smegenų struktūros pokyčiai gali keistis. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad net ir pirmieji anatominiai pokyčiai pradeda matytis jau po 3-4 mėn. gydymosi.
Parengė Gydytojas psichiatras, EMDR Vytautas Alekna.
