skip to Main Content

STRAIPSNIAI

Žodis „ne“ gali išgelbėti jūsų sveikatą

azuolynoklinika-straipsniai-11-min

Pasakyti „ne“ – iššūkis, kurį įveikia ne kiekvienas. Tačiau bet kuris pyplys „ne“ sako nesukdamas sau galvos, ką apie jį pamanys kiti. Juk jis nesutinka! Su tėte, mama, su kažkieno sugalvotomis taisyklėmis ar aplinkybėmis. O dabar paanalizuokite savo elgesį: ar dažnai, užuot sakę nuoširdų „ne“, saldžiu balsu, tačiau giliai širdyje tuo nepatenkinti sakote „taip“?

 „Ne“ planams ir svajonėms

Pirmoji situacija. Nusibodo viskas: vaikai, jų ligos, būreliai, o dar tas žirafos kostiumas, kurį reikia pasiūti mažajam! Esate taip pavargę, kad svajojate apie negyvenamąją salą ar bent jau savaitgalį lovoje su knyga. Suskamba telefonas – labai gera šeimos draugė džiugiai praneša, kad turinti laisvo laiko (!) ir todėl atvažiuojanti pas jus savaitgalį su šeima ir dviem šunimis! Jūsų pavargusi siela šaukte šaukia: „Ne!“. Tačiau ką pagalvos draugė, jei tai ištarsite garsiai? Juk negalite būti nedraugiška, negalite būti pavargusi. Nepastebite, kaip išsprūsta: „O, puiku!“, bet jūsų svajonė pailsėti – pššššš! – dingsta lyg dūmas.

Antroji situacija. Jūs puikus darbuotojas ir viršininkas jums patiki daug atsakingų darbų. Džiaugiatės – šaunu jaustis įvertintam. Penktadienio vakarą tarpduryje išdygęs šefas nesikuklindamas sako, kad, žinoma, jis nesikėsina į jūsų savaitgalį, tačiau labai reikia, tiesiog būtina iki pirmadienio paruošti naują projekčiuką. Mintyse keikiatės ir žinote, kad negalite to padaryti, nes jūsų savaitgalis suplanuotas. Bet ką apie jus pagalvos vadovas? Nuleidžiate akis ir sumurmate: „Taip, žinoma, o jums – gero poilsio.“

Rizikuojate susirgti

 „Nepaisyti savo norų, bijoti pasakyti „ne“, įsiteikti kitiems, sakydami tai, ką jie nori girdėti, dažnai įprantame dar vaikystėje. Beje, tai būdinga geriau išauklėtiems žmonėms, – teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas ir Ąžuolyno klinikos direktorius psichiatras Raimundas Alekna. – Prisitaikyti prie aplinkinių ir elgtis nenuoširdžiai mus dažnai išmoko ir labai griežti tėvai. Jiems prasčiau pasakyti „taip“, atsisakyti savo norų, pamiršti, kad kiekvienas šeimos narys turi ir asmeninių poreikių, o ne kovoti su nuolatiniu skatinimu galvoti apie kitus, pildyti jų norus, rūpintis jų gerove. Šis virsmas – iš vaiko, drąsiai bet kur ir bet kada šaukiančio „Ne!“, į nelaimingą marionetę, tegalinčią sutikti su visais primetamais darbais ir veikla, yra beveik nepastebimas, bet labai reikšmingas. Tikėtina, kad visuomet darydami tai, ko iš tiesų nenorite, jausitės nelaimingi arba, dar blogiau, „ne“ tokiam gyvenimo būdui susirgęs kokia nors liga „pasakys“ jūsų organizmas. Tad, jei viskas liks, kaip yra, veikiausiai atsidursite psichoterapeuto kabinete, kur gydysitės dėl psichosomatinių susirgimų ar lėtinio nuovargio sindromo“, – neabejoja R. Alekna ir pataria: „Geriau susiimkite ir išmokite pasakyti „ne“.

Tikslas vertas pastangų

 Žodžiai tam ne visuomet būtini, juk galima išmokti parodyti, kad esate užsiėmęs ir papildomų prašymų šiuo metu priimti negalite. Žinoma, tam reikia pastangų, praktikos ir laiko. Tad nenustebkite – sąmonės dalis, pripratusi nusileisti, tarsi aikštinga giminaitė reikalaus laikytis įprasto scenarijaus. Todėl kiekvienas „ne“ kainuos širdies dūžių, drąsos, praradimų, o kartais sukels ir kaltės jausmą. Tokiomis akimirkomis priminkite sau, kad tikslas – vertas pastangų. Tik taip atgausite savo gyvenimą, o su juo – laimės ir laisvės pojūtį.

Jei ryšitės šiems pokyčiams, būkite pasiruošę ir aplinkinių reakcijai. Gali būti, kad pamatysite nustebusias įkyraus giminaičio akis ir išgirsite jus apkalbant. Sužinojęs, kad vertinate ne tik jo verslo, bet ir savo ateitį, veikiausiai nustebs ir jūsų viršininkas. Atsiras daug šokiruotų, nustebusių, koks jūs savanaudis ar egoistas. Iš tiesų, kaipgi kitaip, jei iki šiol tik paklusniai linksėdavote galva? Energetiniai vampyrai ir kiti manipuliuotojai taip lengvai nesutiks keisti jiems patogaus žaidimo taisyklių. Bet jūs gi žinote, dėl ko tai darote! Kai bus sunku, prisiminkite, kad „ne“ atveria vartus jūsų paties laimei. Puiku, jei mėgstate padėti kitiems, tačiau vargu, ar jausitės laimingas, jei visą savo laiką ir jėgas atiduosite kitų gyvenimams lengvinti.

„Atsisakydami primestų dalykų tampame brandesni. Tarsi prisiimame atsakomybę už tai, kaip gyvename, kaip jaučiamės ir kas tokie esame. Seniai žinoma, kad tik laimingas žmogus gali dalintis laime su kitais. „Ne“ nereiškia, kad esame blogesni. Atvirkščiai – žmogus, besirūpinantis savimi, dažniausiai geba pasirūpinti ir kitais“, – drąsina psichiatras R. Alekna.

Parengė: Saulė Gradaitė

Back To Top